DIAMOND PLATE „Relativity“(EP) – ar bjaurusis ančiukas pavirs į gulbę?

„Meistrai, o ne ilgaplaukiai pamokslininkai mums šiandien reikalingi!“ (V. Majakovskis)

Turbūt mažai kas diskutuos, jog thrash metalas visada buvo gan konservatyvus žanras. Eksperimentai su kitais stiliais čia mažai toleruotini. Turbūt keistoka ir mažumėlę ironiška būtų perskaityti terminologiją ala „sympho-thrash“, „epic-gothic-viking- thrash“ ar pan., nepaisant to, kad daugelis kitų stilių sėkmingai išgyvena tokią terminologinę simbiozę. Na, o čia apžvelgiamos jaunųjų amerikiečių komandos DIAMOND PLATE grojamo metalo stilistika nekelia jokių abejonių – turim reikalą su thrash grynuoliu. Gal dar su ne visai nušlifuotu, dar ne akinamai spindinčiu, bet su tokiu, kurį iškapstęs atgal į žemę tikrai neužkasi.

Trumpas, vos 4 kūrinių, grupės EP „Relativity“ maloniai nustebina savo muzikinėmis idėjomis, grojimo technika, dainų kompozicija ir stilistiniu archaiškumu. Pirmas įspūdis, kad visa medžiaga albumėliui buvo įrašyta dar prieš kokius dvidešimt penkerius metus, ilgokai gulėjo stalčiuje, kol 2009 m. kažkas, galiausiai, išleido retrospektyvią undergroundinio kolektyvo kompiliaciją. Bet yra visai ne taip, nes tai vos keletą metų kartu muzikuojančių vyriokų sambūris, įrašęs dar tik antrą EP.

Kuo toks undergroundinis įrašas galėtų patraukti thrash mėgėjų dėmesį? Pradėkime nuo grupės gitaristo Konrad Kupiec darbo. Jo grojimo technika neblogo lygio, gal ne itin originali, bet neabejoju, kad vaikinukas nuo mažumės klausė ankstyvųjų SEPULTURA, DARK ANGEL, RIGOR MORTIS, SADUS, SACRIFICE, MORBID SAINT, ANIHILATED ar bent kažką panašaus, taigi, DIAMOND PLATE muzikinė koncepcija remiasi veržlia, energinga, ritmo kaitos nevengiančia atlikimo maniera, tad Bay Area’iško melodingumo ar sentimentalių akustinių elementų čia neišgirsime. Kiekvienos iš keturių kompozicijų struktūra sukurpta taip, kad atsirastų vietos šiek tiek gaivališkoms, bet techniškoms ir efektingoms Konrado soluotėms.

Būgnininkas Jim Nicademus savo pareigas atlieka patenkinamai, bet ir ne daugiau. Trūksta įvairovės, gal kiek stokojama ir technikos. Yra nedidelių pastabų ir ritmikai, kuri ne visada išlaikoma, tad tobulėti Jimui dar yra kur. Pats būgnų skambesys kiek mėgėjiškas – „aliuminio puodų” efekto neišvengta, bet, kai kam tai gali atrodyti old schooliškai miela ausiai.

Turėčiau pastabų ir vokalisto/ bosisto Jon Macak atžvilgiu. Pažvelgus į grupės foto ar video, pirmas įspūdis, kad šio vaikino asmenyje persikūnijo legendinis EXODUS frontmenas Paul Baloff, nes labai jau panašios judviejų šukuosenos :). Bet iki Paulo vokalo jaunajam Jonui dar labai toli. Jo dainavimo maniera truputį primityvoka, labiau šūkčiojimai nei melodijos išgavimas (drįsčiau teigti, kad pastebima Max Cavalera įtaka iš ankstyvojo SEPULTURA laikotarpio), bet grupės stilistika bei kūrinių kompozicinė struktūra tokia, kad, matyt, ir patys DIAMOND PLATE vaikinai nesiekia išskirtinių vokalinių efektų (backing vokalo beveik nepastebėjau) ar papildomo atliekamų kūrinių melodingumo.

Kita vertus, tai prideda DIAMOND PLATE kūrybai tam tikros monotonijos, tad išskirti kurią nors EP „Relativity“ kompoziciją gan sunku. Apibendrinant, galima teigti, kad visgi grupės stiprioji pusė yra gitaristo Konrado darbas. Skeptikai pasakys, kad tai, ką jis groja, yra jau daug kartų kažkur girdėta. Tas tikrai yra tiesa, tačiau kada ir kokiam albume mes paskutinį sykį kažką panašaus girdėjom? Manau, kad gan senokai.

Taigi, sustabarėjusio, o gal ir idėjiškai subankrutavusio thrash metalo (toks, koks jis yra XXI a.) akivaizdoje DIAMOND PLATE albumėlis yra tarsi kažkada didingo ir šlovingo faraono mumijos atsikosėjimas, priverčiantis suklusti, atsigręžti ir paklausyti. Apie thrasho reanimaciją kalbėti būtų pernelyg drąsu, bet, reikėtų atsižvelgti į tai, kad visa EP „Relativity“ medžiaga sukurta paaugliško amžiaus entuziastų. Manyčiau, jog jaunieji amerikiečiai ir po daugelio metų galės drąsiai sakyti: „Na, mes, bent jau, pabandėme…“ Turbūt naivu tikėtis, kad tokiu stiliumi grojantys jaunuoliai kada nors taps super garsenybėmis ir kad milijoninius honorarus jiems atneš, anot Ostapo Ibrahimovičiaus, ant „deimantinės lėkštutės“:).

Pabaigai palinkėčiau grupės nariams išvengti tarnybos armijoje (kad neatsidurtų kokiam Irake), neskubėti „ženytis“ (juk žmonikės vargu ar leistų toliau „durniuoti“). O jei rimčiau, be kruopštaus darbo palinkėčiau gerų vadybininkų ir rėmėjų kokybiškiems įrašams (minėtas grupės EP išleistas savarankiškai, be sutarties). Gal verta paieškoti ir išraiškingesnio vokalisto.

Summa summarum, mano išvada tokia: jaunatviškai energingą, gal ir ne itin originalų, bet techniškai visai padorų DIAMOND PLATE darbą vertinčiau 7 balais iš 10. Ir klausytis šio albumo tikrai negėda!

DIAMOND PLATE „Relativity“(EP)
2009, išleista pačios grupės

1. Relativity
2. Casualty of War
3. At the Mountains of Madness
4. Criminal Justice