THE RUINS OF BEVERAST „Foulest Semen of a Sheltered Elite“ – vokiška kokybė

Kartą tolimojoje Vokietijoje paprastoje dorų piliečių šeimoje gimė vaikas. Baisiai žaibavo tą naktį, o pašėlusių varnų ir kranklių pulkai ypatingą likimą išbūrė. Tokiais likimo ženklais paženklintas vaikis sau „spakainiai“ gyveno, kolei vieną dieną išgirdo muzikos garsus, kurie nebuvo panašūs į nieką iki tolei girdėto – ABBA, puikųjį kraštietį Falco ar nuostabiuosius bitlų draugovininkus THE RATTLES. Tai buvo juodojo metalo melodijos, artimos paprastam vokiečiui savo kietumu, griežtumu bei dvasia. Ir vokietis tarė: „Man patinka!“ Ir taip patiko, kad įkvėptas nusprendė pats kažką panašaus sukurpti.

Prieš nerdamas į kūrybines kančias jisai nusprendė, kad kurs muziką, įkvėptą šiaurės speigo. Kaip tarė, taip ir padarė – pateikė visuomenei kapo šalčiu, mėnesienos baugumu, pūgos rūstybe dvelkiantį įrašą.

Tačiau vokiečiui ramybės nedavė mintis, jog savąja žinia jis nieko naujo nepaskelbė. Ir tą liūdną valandą jo akys nukrypo į šlovingojo O. Van Bismarko portretą ir susigėdo jis, kad būdamas „vokietys“ kitus mėgdžioja. Net ašarą skruostu nuvarvino. Ir užgimė didžiausias ryžtas jo širdy įrodyti pasauliui, ko jis vertas! Įrodė, ir dar kaip. Antrasis kūdikis, pavadintas „Unlock the Shrine“, gniuždyte gniuždė kiekvieną silpnesnės valios individą savo agresija. Iškreiptomis fantazijomis ne vieną dorą pilietį neviso proto paliko. Vokietis pajuto tikslą savąjį pasiekęs. Tačiau nebūtų arijų tautos atstovas – įkvėptas sėkmės su dar didesniu įkarščiu griebės kurti naująjį šedevrą. Nors ilgos ilgos darbo valandos sekino fiziškai ir dvasiškai, kraupusis „Foulest Semen of a Sheltered Elite“ buvo vertos maniakiško atsidavimo.

Germanai visad didžiavosi savo šalies kultūra, ypač šiaurės gotika. Mūsų vokietis šią meilę įamžino didingoje pirmojoje albumo kompozicijoje „I Raised this Stone as a Ghastly Memorial“, įterpdamas a la grigališkųjų choralų partijas. Tamsiųjų vienuolių balsai puikiai papildo kruopščiai ištobulintą juodmetalio ir doomo atmosferinį koliažą.

Vokiečiui, be abejonės, miela garbingojo tautiečio Vagnerio „gesamtkunstwerk“ ir vientisos muzikinės dramos idėja – tai rodo ir pirmojo kūrinio nuosekli transformacija į ritualiniais užkalbėjimais apkaišytą intarpėlį. Tačiau netikėtai kaip blitz (žaibas) mus užklumpa trečioji daina „God’s Ensanguined Bestiaries“ su grynai modernaus juodmetalio skambesiu bei nostalgiška variacija.

„Burnojimai“ pasibaigia trankiai ir ilga nata pereina į „Mount Sinai Moloch“. Apie Mozę ant Sinajaus kalno vokietis, rodos, ir nedainuoja, tačiau labai panašu, jog šiuo kūriniu atiduoda šiokią tokią pagarbą garsiesiems Sunn O))). Na, bent pradžioje.

Doomo skambesiu persmelkta ir šeštoji istorija „Kain’s Countenance Fell“. Kaip matome, vokiečiui tikrai patinka bibliniai motyvai. Kaino nuopuolį primena apie dainos vidurį pasigirstanti piktesnė gaida bei nepakeičiamieji vienuoliai. Kompozitorius žino, ką daro. Tai – viena įspūdingiausių albumo vietų.

O štai mus, klausytojus, po sparnu priglaudžia ir „Nepailstantis malūnas“. Į Baltaragio darbovietę labiau įsijaust padeda kapota būgnų partija, įkvėpta girnų giesmių. Bet vėjas nurimsta. Girnos sustoja. Pasipiktinęs ir nevilties (gi pinigo nebus!) apimtas malūnininkas grūmoja kumščiu bei neranda vietos – kurį laiką laužo, daužo viską, kas tik papuola po ranka. Bet suveizėkite – vėl kyla vėjas! Ir atsigavusi giesmė nuramina dulkėse paskendusį karštakošį.

Po štai tokių pramogų laukia dar didesnės „uliavonės“, pavadintos „Blood Vaults (II – Our Despots Cleanse the Levant)“. Vokietis, didis tėvynės mylėtojas, slapta prijaučia patriotiško jaunimo grupuotėms. Iš prielankumo įdėjo kūrinį, per kurį net ir didžiausias bei įnoringiausias pogo veteranas neatsisakytų pasiutpolkę sutrypti. O intelektualumo, epiškumo vardan duota pasireikšti fanfaroms bei nepakeičiamiems vienuoliams.

Sprogimo banga atskraidina paskutinįjį vokiečio darbo vaisių „Arcane Pharmakon Messiah“. Mesijui patinka klasikinio doomo skambesys, paįvairintas specialiaisiais efektais. Lydimi trimito, neaiškaus ūžesio ir optimistiško pianino garso, galiausiai išnyram iš tamsumos į dienos šviesą.

Gal kam galėjo pasirodyti, jog apie albumą kalbėta pernelyg lengvabūdiškai, atsainiai ar pašaipiai. Bet, pridėjęs ranką prie širdelės, galiu drąsiai sakyti, kad tai labai geras darbas ir man jis iš tikrųjų patiko! Tai lyg šlovingojo Nyderlandų dailininko Breigelio paveikslas: košmariškas, gilus, makabriškas, siurrealistiškas, detalus, bauginantis, keliantis nuostabą, didingas ir, galiausiai, gražus. Išskirtinis vokiečio skambesys, nuostabi atmosfera ir įstabios kompozicijos abejingų nepaliks (net rūstusis KARO fanas nesusilaikys „išsikalinėjančio“ vokiečio darbo „nepaliaupsinęs“). Viršelis su „dark side“ viską stebinčia akimi taipogi vertas „užsukto“ albumo ir sukelia šiokių tokių apmąstymų. Kaip kadaise dainavo ponas Budulis: „Vokiška kokybė niekad neapvils“. Tikra tiesa. Šaunuolis tas Aleksandras fon Mailenvaldas!

THE RUINS OF BEVERAST „Foulest Semen of a Sheltered Elite“
© „Ván“, 2009

1. I Raised this Stone as a Ghastly Memorial
2. Alu (intarpiukas)
3. God’s Ensanguined Bestiaries
4. Mount Sinai Moloch
5. Transcending Saturnine Iericho Skies (intarpiukas)
6. Kain’s Countenance Fell
7. The Restless Mills
8. Theriak – Baal – Theriak (intarpiukas)
9. Blood Vaults (II – Our Despots Cleanse the Levant)
10. Arcane Pharmakon Messiah

Trukmė 80 min.