SATYRICON buvo viena svarbiausių antrosios bangos black metalo grupių iš Norvegijos, tačiau iki šios dienos daugelis fanų spėjo juos prakeikti devyniais aukštais.

2013 metais pasirodė virš 10 fizinių leidinių, iš kurių keletą galima pavadinti profesionaliai išleistais ir turinčiais daugiau pretenzijų nei lokali scena. Taip pat po keleto metų pertraukos išleista ir pora vinilų. Taigi 2013 metų verčiausi.

Naujas grupės albumas viską verčia aukštyn kojomis. Na, jei bent jau ne kojomis, tai kokių 160 laipsnių kampu. Berods trečias grupės ilgagrojis (pataisykite, jei klystu) maloniai nustebino.

Heavy metal ar NWOBHM žanrai pastaruoju metu skamba lyg kažkokia neaiški doktrina, kurios tikslaus mechanizmo niekas nebepamena, o kai bando atkartoti, išeina pigi ir nemaloni nekrofilija.

Kalbant apie DEVLSY to post- išvengti yra gan sunku ir tai ne blogąja žodžio prasme. Nors pats kolektyvas kurį laiką (o gal ir iki šiol) savo muziką „stumia“ kaip black metalo ir shoegaze mišinį, bet, atleiskit, bent jau tokio shoegaze, kaip jį suprantu aš, jūsų kūryboje ganėtinai nedaug.

Kada AMON AMARTH tapo popsu? O gal visada juo ir buvo (neskaitant pirmųjų demo)? Hamletiški klausimai, turintys tik gan subjektyvius atsakymus.

Penkeri metai – būtent tiek laiko prireikė Airijos doom metalo scenos pažiboms MOURNING BELOVETH, kad klausytojų ausis pasiektų naujasis jų darbas „Formless“.

Stačiai įstabu, kiek nedaug dėmesio mūsuose susilaukė naujas HYPOCRISY albumas „End of Disclosure“. O aš nebijau teigti, kad tai yra geriausias grupės albumas po 1997 metais pasirodžiusio „The Final Chapter“.

Prieš keletą mėnesių slampinėjant po interneto platybes akis užkliuvo už šio albumo, prie kurio stilistikos apibūdinimo puikavosi tokie terminai kaip progressive, technical death metal, jazz, fusion.

2011-ųjų gegužės 6 dieną Panevėžio bendruomenių rūmai jei nesugriuvo, tai tikrai pajuto žemės drebėjimo efektą. Mat tądien vyko „Muzikinio rūsio“ koncertas, o jame grupė XIII FORTAS įrašinėjo savo DVD. Štai čia šį vaizdingą produktą ir apžvelgsime.

Bent kiek atidžiau besidomintys lietuvišku pogrindžiu turėjo pastebėti LOIKAV projektą UVIKRA. Čia apžvelgiamas darbas jau trečias ir antras, išleistas fiziniu pavidalu.

Šį kartą 14-ąją U.D.O. „instaliaciją“ „Steelhammer“ paspartino abiejų gitaristų pasitraukimas dėl nugaros skausmų ar kitų gyvenimo planų, taip atsiradus poreikiui vainikuoti naujus grupės narius.

Pirmoji erezija, kurią ryšiuosi viešai paskelbti, - kad šis albumas, nesvarbu kiek balų jis surinks iš užsienio kritikų ir fanų, nesvarbu kokia jo išliekamoji vertė, be jokios abejonės vertas metų albumo vardo.

Jei kažkam dar reikia pristatinėti suomius FINNTROLL, tas greičiausiai gimęs ne anksčiau kaip 1999 metais. Savo karjeros pradžioje ši grupė buvo savotiški novatoriai, vadinti tiek polka black metal, tiek black/folk, ir dar velniai žino kaip.

Jau 8 metus neturėjome naujo DEEP PURPLE albumo. Nors paskutinysis „Rapture Of The Deep“ dėl tam tikrų sentimentų man patiko, viešai drįstu teigti, kad „parpalai“ nieko doro be atskirų kelių kūrinių nepasiūlė jau 20 metų.

LUCTUS „Stotis“ - antras albumas po ketverių metų pertraukos. Ganėtinai ilgai žadėtas ir lauktas po „Ledo Tako“ vėliava, galiausiai išleistas kito lietuviško leiblo – „Inferna Profundus Records“. Albumas pristatomas digipack CD formatu, tvarkingai sumaketuotu juodai baltu apipavidalinimu.

„Meadows of Nostalgia“ – antrasis IMPERIUM DEKADENZ leidinys, pristatytas po „Season of Mist“ vėliava. Jau tada, kai grupė dar tik pasirašinėjo sutartį su šia Prancūzijos kompanija, kai kas apšaukė juos „popsistais“...

Praėjusiais metais arba mažai muzika domėjausi, arba niekas man neįtiko, vieninteliai FISTER su savo dviem trumpučiais EP sugebėjo patraukti dėmesį. Už tai vos tik prasidėjus šiems metams, muzikinį troškulį numalšinau su kaupu – susirinkau krūvą įrašų, nuo kurių gerumo sienomis vaikščiot norisi.

Vertinant visame doom metalo scenos kontekste, „Gather the Sinners“ galbūt nėra kažkuo originalus ar išskirtinis albumas, tačiau, turint omeny nedidelę šio žanro apimtį, kiekvienas naujas kokybiškas tradicinio doom metalo albumas yra kaip gaivaus oro dvelksmas naujų įrašų nuolat trokštantiems fanams.

Nežinau, kokios mintys kiltų naujam klausytojui, bet man „Kunst“ palieka dvejopus jausmus. Iš esmės tikrai smagu turėti pirmąją albumo pusę ir „The Mess You Made“, iš kitos pusės neperseniausiai išleistas albumas „WTF?!“, kuris bent jau man atrodė nepriekaištingas žingsnis į priekį.

Praėjusiais metais mažai kam žinomi vokiečiai THORYBOS pasaulin paleido savo debiutinį albumą pavadinimu „Monuments of Doom Revealed“. Nebūtų nieko keisto – vieni ateina, kiti išeina – jei ne šio leidinio paprastumas ir iš jo gimstantis idealumas.

Šešeri metai tarp pirmo „Dawn of a New World“ ir antro albumo „The Fall of Inner Sanctum“ yra didelis tarpas. Džiugu, jog DARK RAVAGE, nors ir neproduktyviai, bet lėtai ir užtikrintai juda pirmyn.

Trijų raidžių kombinacija SBS lietuviško roko padangėje „vaidenasi“ jau 33 metus. Tokios amžiaus Jėzus pakibo ant kryžiaus. Tačiau ši kompanija turbūt atsibastė iš paties pragaro, nes jiems nė motais tie du trejetai.

Ganėtinai neblogas įrašas ir suvedimas. Maloniai stebina tai, jog vokalas ir tekstai suteikia albumui daugiau pridėtinės vertės, o ne tempia muziką dugnan, kaip Lietuvos sunkiojoje scenoje įprasta. Vokalavimo stilius primena UDO ir „Degsit!“ albumui suteikia papildomo šarmo ir energijos.

Nors šį kartą ir nepavyks apžvelgti visų 2012 metais klausytų albumų, tačiau labiausia patikusius visgi reikėtų išskirti ir prisiminti geru žodžiu. Ta proga surengiau fiktyvius geriausiųjų apdovanojimus per savo asmeninę prizmę.

2012-ieji buvo gan derlingi doomo leidiniais ir įvykiais, tad juos derėtų prisiminti keliais aspektais. Pirmiausia apie įrašus, o jų sąrašiukas tikrai netrumpas, tad visai logiška būtų suskirstyti grupelėmis pagal tam tikrus kriterijus.

Nors leidinių buvo pakankamai nedaug, pabandysiu išskirti verčiausius ir įdomiausius 2012 metų leidinius. Šioje apžvalgoje vertinti tik tie leidiniai, kurie buvo išleisti normaliu fiziniu formatu.

Vilniečių grupė KIELWATER jau dešimtmetį gerai žinoma šios muzikos gerbėjams gimtinėje. Ir štai pagaliau mūsų rankas ir ausis pasiekė tikrai ilgai brandintas ir nokintas kūrybinis vaisius – albumas „Flirting With Disaster“.

Kiekvienas muzikos pateikimo formatas turi gerbėjų. Simpatijos dažniausiai susiformuoja paauglystėje, kai pradedama rimčiau domėtis muzika. Vienas iš tokių keistesnių formatų – MC. Apžvalgoje - apie du „Volcanic Slut“ šio formato leidinius.

PANTERA – pirmas dalykas, atėjęs į galvą, 2009-aisiais užsileidus THC (TEXAS HIPPIE COALITION). Tačiau ilgiau paklausius paaiškėja, jog jie pakankamai saviti, kad nebūtų galima pavadinti mėgdžiotojais (nors grupės nariai visiškai neslepia, kas juos labiausiai įkvėpė).

Naujausia SOULFLY muzika – patikrinta laiko ir grupės bei apskritai death, thrash, doomo gerbėjų ir šimtu procentų pateisinanti grupės priskyrimą būtent metalo scenai. Iš esmės grupė toliau žengia tiek savo, tiek kitų scenos kolegų pramintais takais.

Tenka pripažinti, kad kiekviename naujame SOULFLY albume ieškau to, kas labiausiai žavėjo pirmuosiuose trijuose grupės albumuose. Visų pirma tai – nenušlifuota emocija, išreikšta laukinio Maxo Cavaleros vokalu.

Atlikęs sudėtingus skaičiavimus ir kankinamas dvejonių, galiausiai nusprendžiau investuoti į SLUMP / LIFE ENDS splitą, kuris man kainavo 10 eurų, bet pagal aukščiau pateiktą formulę gaunam 16 eurų vertę ir 6 eurų navarą, taigi galima sakyti, kad sutaupiau siuntimui.