AMON AMARTH „Deceiver of the Gods“ – konvejerio vidutinybė

Kada AMON AMARTH tapo popsu? O gal visada juo ir buvo (neskaitant pirmųjų demo)? Hamletiški klausimai, turintys tik gan subjektyvius atsakymus. Asmeniškai man 2002-ųjų „Versus the World“ buvo paskutinis stiprus ir svarbiausia dvasingas švedų albumas, šiuo atžvilgiu lenkiantis net kelis iki tol buvusius diskus. Viskas, kas pasirodė vėliau, – panašiau į gerai įpakuotą konvejerinį rezultatą.

Šiemet išleistas devintasis grupės studijinis albumas „Deceiver of the Gods“ kelia dvejopus jausmus. Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į tai, jog diskas – kokybiškai ir gerai „sukaltas“. Galit ginčytis, bet kurti kabinančias, patrauklias dainas jie tikrai moka. Ne išimtis ir dešimtis naujų kūrinių, tarp kurių išsiskiria titulinis „Deceiver of the Gods“, „As Loke Falls“ ar „Coming of the Tide“. Bet yra vienas ryškus „bet“, lydintis praktiškai visus „didesnius“ kolektyvus, metalinėje rinkoje pasiekusius kažką daugiau – tai nuoširdumas. Man jo čia tenka gan stipriai ieškoti. Epiškumas bei atmosferiškumas, buvę tokie tikri ir nesumeluoti ankstyvojoje grupės stadijoje, šiandien atrodo lyg plastikiniai, dirbtinai kuriami ingredientai.

Nelabai man patinka ir buvusio CANDLEMASS vokalisto Messiah Marcolin paskolintos balso partijos kūrinyje „Hel“. Taip, savotiškų tradicinio doom ar power metalo charakteristikų įnešimas muzikai suteikia įvairumo, naujoviškumo, bet come on, AMON AMARTH kūryboje? Kokio velnio… Tuo labiau, kad ir tradicinis, gerai atpažįstamas Johan Hegg vokalas šį kartą nuskamba visiškai blankiai ir neįtikinančiai.

Apskritai „Deceiver of the Gods“ išlaiko geriausias AMON AMARTH tradicijas – melodingas, greitas ir dinamiškas viking metalas, perteiktas melodic death žanro rėmuose. Tačiau jei ankstyvojoje grupės kūryboje tas „vikingiškas“ pradas muzikoje buvo kur kas labiau juntamas, šiandien švedai šį įprasminimą, netgi savotišką kozirį, yra smarkiai nuvalkioję (kaip ir viduramžiškų laikų kolektyvo logotipą) ar netgi praradę.

Nors pripažįstu, kad muzikinė naujojo disko pusė, kaip ir minėta, gerai atlikta, sukurti patrauklūs rifai, įtraukiančios melodijos, bet šiuo atžvilgiu jis vis vien netraukia iki kelių paskutinių albumų „Surtur Rising“ ar ypač „Twilight of the Thunder God“. O, be to, tas netikrumo jausmas pjauna visą leidinio reikalą. Nieko nuostabaus – per tiek metų veiklos išlikti nuoširdžiu pavyksta retam, bet šiuo atveju tai per daug bado akis. Ausys lyg ir galėtų džiaugtis, bet širdis liepia ieškotis ko nors tikresnio.

Vertinimas: 6,5/10

AMON AMARTH „Deceiver of the Gods“
© „Metal Blade Records“, 2013

1. Deceiver of the Gods
2. As Loke Falls
3. Father of the Wolf
4. Shape Shifter
5. Under Siege
6. Blood Eagle
7. We Shall Destroy
8. Hel
9. Coming of the Tide
10. Warriors of the North