Galingas doom metalo pavasaris

Praėjusiais metais arba mažai muzika domėjausi, arba niekas man neįtiko, bet vieninteliai FISTER su savo dviem trumpučiais EP „The Infernal Paramount“ ir „Violence“ sugebėjo patraukti dėmesį. Už tai vos tik prasidėjus šiems metams, muzikinį troškulį numalšinau su kaupu – susirinkau krūvą įrašų, nuo kurių gerumo sienomis vaikščiot norisi. Keletą jų nusprendžiau peržvelgti.

COUGH / WINDHAND „Reflection of the Negative“

Šiame leidinyje COUGH nusuka dar toliau nuo ELECTRIC WIZARD praminto kelio, kurio prisilaikydami pradėjo savo karjerą. Vienintelė 18 minučių daina „Athame“ seka ta kryptimi, kuria Amerikos sludgeriai pasuko savo antruoju pilnu albumu „Ritual Abuse“ – muzika po truputį praranda formą, ištirpsta ir pasklinda ore be aiškios struktūros.

Taigi „Athame“ įsivelia dar giliau į brūzgynus, pro kuriuos blausiai šviečia iš black metalo platumų sklindanti šalta šviesa. Tačiau šitas blackas ištemptas ir sulėtėjęs iki drone gaudesių ir yra tarsi supjaustytas ir ištaškytas „Ritual Abuse“. Dar lėtesnis ir dar sunkesnis.

Visgi nesunkiai galime atpažinti tuos pačius COUGH, kuriuos pamilau iškart po jų debiutinio leidinio – galingi ir itin ilgi rifai, lėti iš proto varantys blast beatai, viskas taip pat, bet tuo pačiu jau ir kitaip.

Tuo tarpu WINDHAND, kurie dar tik pradeda savo karjerą ir kitai splito pusei pateikia „storų“ ir aiškių rifų, yra dar to paties tako pradžioje, kuriame kažkada stovėjo COUGH, – visai greta ELECTRIC WIZARD. Taigi galime tikėtis standartinės kombinacijos – svaiginančių besikartojančių tirštų melodijų, derinamų su užburiančiu vokalu. Visa tai „susiklauso“ itin maloniai ir puikiai sušildo po atšiaurios COUGH pusės, tačiau trūksta išskirtinumo, kurio tie patys COUGH jau su debiutiniu darbu turėjo per akis. Visgi talento ir draivo WINDHAND turi, ir būtų labai malonu pamatyti kitą jų leidinį, išsikapanojus iš to ELECTRIC WIZARD katilo, kuriame šiuo metu murkdosi tiek daug grupių.

FISTER „Gemini“

FISTER jau ne kartą įrodė, kad į sludge moka pažvelgti savu kampu ir perteikti industrinės dykynės, kurioje gyvena, skambesį, suteikdami šiam paprastai ganėtinai šiltam žanrui šaltą atspalvį. Kaip ir COUGH, jų muzika panašėja į beviltiškai suluošintą black metalą, kuris kaip koks Molojus nenumaldomai šliaužia į savo mirtį.

Visgi ir purvo čia tiek daug, kad net „Kablio“ skylės tualete maloniau tvoskia. Taigi nuo narkotikais ir apšiktais tualetais pulsuojančio pietietiško sludge taip toli nenutolstama.
Kita vertus, kiek galima nušliaužti, kai abi kojos nevaldomos – muzika lėta, iškamuota monotonijos ir sudraskyta industrinio metalo drožlių. Tik kartais iššaunanti desperatiškais blastais, solo ar aiškesnę formą įgyjančiais stoner rifais, kurie murkdomi beprasmės kasdienybės skausme.

Albumas vienas lėtesnių sludge jūroje, ypač kai į ją pasruvo KYLESA klonų nuobod-sludge srovė, tačiau tuo pačiu dinamiškas, pilnas įvairių garsų, gitaros cypimų, agresijos, ypač juntamos iš vokalo pusės.

MOSS „Horrible Nights“

MOSS metė velniop iki tol grotą sunkiai klausomą drone/sludge ir, pasikinkę švarų vokalą, sukūrė tradicinio skambesio doom metalo albumą. Arba bent kažką arčiau to. Albumas pradedamas itin daug žadančiai – titulinė daina užburia sunkiais ir lėtais rifais, puikiu švariu vokalu, ir kaip tik tuo metu, kai jau norisi šiek tiek daugiau dinamikos, vokalistas Olly Pearson užžviegia sludge infekuota maniera.

Likusios albumo kompozicijos sukaltos, pasitelkiant tą pačią formulę, ir ilgainiui pradeda pavojingai laviruoti tarp nuobodulio ir puikaus doom metalo, įsiurbiančio savo lėtumu ir sunkumu. „Horrible Nights“ beveik atsisakoma bet kokių pašalinių trukdžių: dainos ilgos, nuolatos linksniuojami tie patys rifai, įvairumo labai nedaug, tik kartais Olly pažaidžia vokalu – „Horrible Night“ pasitelkiamas growlas, „The Bleeding Years“ – kosulys, „Dark Lady“ – tiesiai iš BLACK SABBATH atkeliavęs ir puikiai nuteikiantis „oh noooooo“.

Tačiau ar tų retų vokalo variacijų pakanka, kad MOSS meistriškai laviruotų ta pavojinga briauna, ar persistengę nusviro į nuobodulio bedugnę – jau skonio ar net nusiteikimo reikalas. Manau, kiekvienam doomeriui įvertinti reikės individualiai. Man tai – stiprus doom metalo darbas, tačiau dėl savo sunkumo ne visuomet rasiantis vietą grotuve.

MAHAKALA „Devil’s Music“

MAHAKALA panašiai į MOSS nutraukė sąsajas su savo praeitimi. 2009-aisiais išleistu demo albumu iškėlę bures ir išsistūmę savo laivą nuo pat metalo ištakų, išdidžiai tęsia kelionę naujai pasirinktais vandenimis ir pristatydami savo pirmąjį pilnametražį ablumą.

„Devil’s Music“ – tai tarsi satanizmu persunktas niekada neišleistas BLACK SABBATH albumas su smarkiai juntama tamsaus satanistinio southern metalo jėga.

Negalima sakyti, kad nebeliko nieko, ką galima buvo girdėti jų grupės vardu pavadintame EP, kuris alsavo pankovu sludge’u: „Devil’s Music“ išgirsim tiek sludge, tiek punk elementų. Tiesą sakant, visas albumas tarsi duoklė įvairiausių pakraipų rokenrolui bei pačiam Nelabajam.

Muzika kupina draivo ir puikių rifų. Išgirsime net tinkamoj vietoj panaudotų solo. Dainos išsiskiriančios, įvairaus tempo, nors į itin greitas ar nepakeliamai lėtas lankas niekada nenukrypstama. Bet tai ir gerai – greitesnės vietos „veža“ savo atsipūtimu ir nerūpestingumu, o lėtos prideda įdomumo bei sunkumo be šiuo atveju visai nereikalingo smaugimo, kuris tiesiog uždusintų tokį puikų darbą.

Vokalas taip pat labai įvairus, čia jis paliečia aukštesnę natą Ozzy stilium, čia pagriežia Phil Anselmo manieros growlu ir apskritai nebijoma išnaudoti plačių vokalisto galimybių. Tačiau tai nevirsta paiku pasidemonstravimu, vokalas veikiau užpildo muziką, palikdamas ją pirmo svarbumo elementu. Be viso to, „Devil’s Music“ – tai darbas, išsiskiriantis savo puikiai juntamu nuoširdumu iš krūvos dabar į Ozzy erą atsigręžusių grupių.