Albumai
BLACK SABBATH „13“ – parūdiję, bet naudojimui tinkami
Įtariu, kad po šios apžvalgos susilauksiu intensyvios kerzų atakos, organinių trąšų ir kitų anoniminių komentatorių dovanų, dosniai dalijamų po kiekviena apžvalga, bet būtent šis albumas pastūmėjo mane pramerkti alkoholio ir depresijos užpiltas akutes ir apsidairyti aplinkui. „Kas čia dedasi?!“
Pirmoji erezija, kurią ryšiuosi viešai paskelbti, – kad šis albumas, nesvarbu kiek balų jis surinks iš užsienio kritikų ir fanų, nesvarbu kokia jo išliekamoji vertė, be jokios abejonės vertas metų albumo vardo. Ir jei ne už muzikinius nuopelnus, tai bent jau kaip istorinis įvykis – legendinis Ozis Osbornas galų gale susijungė su nemažiau legendiniais BLACK SABBATH! Galų gale tai metalinės muzikos istorija! Po kokio šimtmečio šios grupės kūryba bus studijuojama mokyklose kartu su Bethovenu ir Verdi, paminėsit mano žodį!
Antroji erezija, kurią dabar paskelbsiu, yra tai – kad taip – „Sabbatai“ atsikūrė! Man net neįdomu, ar visa ši kompanija susibūrė įrašyti pastarąjį albumą, ar projektas pragyvuos ilgiau. Visų pirma – absoliučiai išlaikyta ankstyvųjų BLACK SABBATH (taip, taip – dar tų, išleistų su Oziu!) dvasia! Ir ji kaip diena nuo nakties skiriasi nuo solinės misterio Osborno (ir misterio Zakko Waildo) kūrybos. Lėti, sunkūs, tąsūs, įtraukiantys į nevilties ir depresijos liūną gitariniai rifai, menantys dar tuos laikus, kai daugumos iš mūsų tėvai klausė „Elektrėnų Žiburius“ ir „Armoniką“, o „Juodojo Šeštadienio“ plokšteles buvo galima įsigyti nebent juodojoje rinkoje, kopijuoti ant rentgeno nuotraukų ar perrašinėti į kilometrines magnetines juostas.
Nebuvau ir nesu didelis BLACK SABBATH fanas, bet tik po šio albumo perklausos supratau, kaip smarkiai trūko „Sabbatams“ Ozio vokalo, nesvarbu, kas jį pavadavo konkretaus albumo metu (o žymių balsų, stojusių prie mikrofono, po to, kai Ozis paliko grupę, netrūko). Dabar gi viskas grįžo į savo vėžes. Nesvarbu, kiek ilgam, nesvarbu, kokie grupės narių motyvai – esu pasiruošęs susikabinti su kiekvienu, kuris pareikš, kad BLACK SABBATH jau nebe tie.
Perklausykit „Iron Man“, „War Pigs“ ar tą patį „Paranoid“ ir sulyginkit su šiuo albumu! Stilius išlaikytas visu šimtu procentų!
Trečioji ir didžiausia erezija, kurią dabar paviešinsiu, susirinks daugiausiai akmenų ir prakeiksmų ant mano žilos galvos – pastarasis albumas yra krikščioniškas. Dvasiniai ieškojimai (ne tie, kurios reklamuoja po Tibetą besivalkiojančios vidutinio blankumo žvaigždutės, bet tie, kuriuos patiria kiekvienas iš mūsų), dvasinės kančios, filosofiniai pamąstymai, abejonės, viltis ir nusivylimas (I don‘t believe that God is dead) – tai velniškai artima jei ne daugumai, tai bent jau kai kuriems iš mūsų. Jokio satanizmo, jokios agresijos ar oponavimo ideologijos. Tiesiog sunkūs pamąstymai. Sielvartas. Karas. Prievarta. Visuomenė. Gyvenimo prasmė. O ir ko kito galima tikėtis iš „vaikinų“, jau kadaise peržengusių savo šešiasdešimtmetį?
Laikas eina. Viskas keičiasi. Kažkas žūva kovoje su alkoholiu, kai kas išplėšia laikiną pergalę amžinoje kovoje su Giltine, nugalėjęs vėžį. Visa tai ir yra patirtis. Ar visam tam yra prasmė? Ar kančia iš viso gali turėti prasmę? Ieškom atsakymo mes, ieško atsakymo ir BLACK SABBATH…
Vertinimas: 10/10
BLACK SABBATH „13“
© „Vertigo Records“, 2013
1. End Of The Beginning
2. God Is Dead?
3. Loner
4. Zeitgeist
5. Age Of Reason
6. Live Forever
7. Damaged Soul
8. Dear Father
Deluxe Edition diskas:
9. Methademic
10. Peace Of Mind
11. Pariah
Komentarai
silpnas albumas,nuvyle.
Labai patiko, kad tekstai ne anti-dvasingi, o atvirksciai – ieskoma Dievo, gyvenimo tiesiu keliu ir pan.
O skambesys tai ka tu, pasaka! Labai taikliai pataikyta i nudienines tendencijes kai visi grizta prie istaku. Nors ir tai – albumas skamba velniskai moderniai!
Neabejotinai bus vienas is 10 metu albumu.
klausiau – nieko gero.
Kol kas klausiau tik “God Is Dead?” bet afigienai patinka m/
O man tai geriausias Ozio darbas nuo Ozzmosis laiku. Ir schiaip susiklause netgi labai gerai ir dvasingai, tikrai nesitikejau tokio gero albumo…
kaip Rick Rubinas su savo pergarsinimu susiko Metallicos Death Magnetic, lygiai taip pat susiko ir sita Black sabbath abluma. net neimanoma klausyt. Vietomis galvojau tikrai kad Metallica groja O tikrai galejo buti neblogi albumai, gaila.
As tai pries iseinant sitam albumui perklausiau visus Ozzio eros albumus is eiles, po to paimiau “13″, Pabandziau pagauti ar bus koks emocinis rysys ar ne. Tureciau pasakyti albumas suejo tikrai gaiviai. Ir siaip turi labai daug maloniu momentu. 9/10
Vienintelis didesniu minusu – kartais Ozzio kalbantis vokalas tikrai nervina, bet ka jau cia, tebunie.
10/10 už tai, kad albumas “krikščioniškas” ir kad vėl dainuoja Ozzy?:) pasirodo, visai nedaug tereikia, kad albumas kai kam taptų tobulu.. jokių analogijų su dabartine pop-metaline Ozzy kūryba nepastebėjau..su pirmaisiais BS albumais – taip, recenzentas teisus..lygiai, kaip ir su Dio+HEAVEN AND HELL kūrybine linija, tik albumas “the devil you know” buvo visais atžvilgiais geresnis..pastarasis BS darbas, aišku vertas klausymo jau vien iš pagarbos veteranams ir kaip atsvara tam nesibaigiančiam kiekiui šūdgrupelių, kopijuojančių BS paveldą..albumą vertinčiau 7,5/10
“Kas čia dedasi?”
Pakankamai silpnas ir nuobodus albumas. Ką tik paklausiau jutūbėj, dar sukasi bonusiniai gabalai. Jausmas toks, kad čia ne Sabatai atsikūrė, o kad tęsiasi Ozio solinė karjera. Na dėl vokalo tai turbūt nieks ir nesitiki, kad bėgant metams jis gerės ir gerės. Tai čia kaip ir viskas daug maž kentėtina. Karts nuo karto panaudojamos “ou yeah” sukelia liūdną šypsnį. Instrumentinė dalis nuvilia labiau. Neliko tos mistiškos energijos, kuri pašiaušdavo plaukus ant nugaros. Gabalai gan monotoniški ir leitmotyvas atskleidžiamas nuo pradžios, per daug nenukrypuojant. Keista, bet šio albumo geresnė antra pusė (bent man), senesniųjų darbų – būdavo pirmoji (vėlgi bent man). Galima perklausyti kartą ir drąsiai statyt ant lentynos dulkių kaupimui.