SATYRICON „Satyricon“ – gelbsti paranormalūs reiškiniai

SATYRICON buvo viena svarbiausių antrosios bangos black metalo grupių iš Norvegijos, tačiau iki šios dienos daugelis fanų spėjo juos prakeikti devyniais aukštais. Būta dėl ko. Iš tikrųjų tie, kurie atsimena šį kolektyvą iš „Dark Medieval Times“ ar „Nemesis Divina“ laikų, šiandien šį duetą maišo su šūdais. Kita barikadų pusė, negirdėjusi nieko ankstesnio nei „Now, Diabolical“ ar „The Age of Nero“, ploja katučių. Ir abi jos savotiškai teisios.

Šiandien Satyro ir Frosto tvarinys yra labai toli nuo to, ką kūrė karjeros pradžioje. Ir leidžiu sau spėti – negrįžtamai. Galime ginčytis iki pažaliavimo – daro jie tai, kas priimtina „Roadrunner Records“, ar, kaip jų kolegų DARKTHRONE atveju, kas patinka patiems, bet daro gerai.

Visiškai neišradingo pavadinimo „Satyricon“ diskas – jau aštuntasis ilgametėje veikloje. Iš pažiūros lyg ir tęsiantis „The Age of Nero“ tradicijas, bet vis tik kitoks. Iki šiol grupei iš paskos besitęsiantis black metalo šleifas čia praktiškai visiškai paliekamas užnugary. Vos keletas kūrinių turi ryškesnių šio žanro bruožų. Visa kita laisvai gali tilpti po dark metalo etikete. Tuo labiau, kad grupės grojamą stilių sunku tiksliai apibūdinti. Daugiau tamsos nei pastaruoju metu, daugiau melancholijos, daugiau psichodeliškumo. Ne, ne to stoneriško. Kitokio.

Vis tik net ir lyginant su „The Age of Nero“, kūriniuose pasigendu elementaraus kūrybiškumo. Nuolatos pasikartoja standartinė, SATYRICONiška struktūra – pragrojimas pradžioje, toliau seka melancholiška tyla prieš audrą ir minimalistinė melodija. Nuspėjama ir vietomis tikrai nuobodu. Bet net ir tokiu atveju „Satyricon“ turi kažką savito, kas nepaleidžia. Diskas įtraukia savo netobulybėmis. Pirma dalis užliūliuoja lėtomis, paslaptingomis erdvėmis. Antroji – jau greitesnė, su gan keistu, tik SATYRICONam būdingu būgnų skambesiu. Per vidurį – albumo perlas „Phoenix“, kuriame vokalo partijas atliko vienos žymiausių, jau neegzistuojančios Norvegijos roko grupės MADRUGADA vokalistas Sivert Høyem. Šis kūrinys – savotiška disko takoskyra, kertanti jį per pusę. Ir nors aiškiai negaliu įvardinti kitų niuansų ir skirtumų tarp albumo dalių (be tų ritminių sekcijų), bet „Phoenix“ skamba kaip grynas aukso viduriukas.

Nesu tikras, kokiame kontekste šiandien reikėtų vertinti SATYRICON poziciją, muziką ir kūrybą. Visi patenkinti vis viena nebus. Nors šį kartą „Satyricon“ visiškai nuvilia kūrybine prasme, bet, nors užmušk, kažkokį nenusakomą magnetą savyje jis turi. O tai jau kokybės ženklas.

Vertinimas: 7,5/10

SATYRICON „Satyricon“
© Roadrunner Records, 2013

1. Voice of Shadows
2. Tro og kraft
3. Our World, It Rumbles Tonight
4. Nocturnal Flare
5. Phoenix
6. Walker upon the Wind
7. Nekrohaven
8. Ageless Northern Spirit
9. The Infinity of Time and Space
10. Natt