Apie doomu derlingus 2012-uosius

2012-ieji buvo gan derlingi doomo leidiniais ir įvykiais, tad juos derėtų prisiminti keliais aspektais. Pirmiausia apie įrašus, o jų sąrašiukas tikrai netrumpas, tad visai logiška būtų suskirstyti grupelėmis pagal tam tikrus kriterijus.

Pradėsiu nuo mažai grojančios didelės Rusijos ir dar didesnės buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Pastaruosius 2-3 metus vis daugiau ausiai malonių perlų suspindi gaivališkoje smuikelių ir jonikų masėje. Ypač paminėtinu laikyčiau debiutinį stonerdūmerių THE MOON MISTRESS albumą „Silent Voice Inside“. Laikiau špygas, kad dar vasarą jų žadėtas rudeninis turas po Rytų Europą užkabintų ir mus, deja, panašu, kad to turo nelabai ir buvo. O gaila, tikimybei atsivežti tokius žanro tėvus kaip ELECTRIC WIZARD esant nulinei, šie rusai būtų gaivus dvelktelėjimas tarp kassavaitgalinių trašystinių piemenų papirsčiojimų „Metro“.

Kitas dėmesio vertas leidinys – stoner rokerių SOUND OF GROUND albumas „Sky Colored Green“. Negaliu sakyt, kad tai būtų kažkoks didelis atradimas, kaip kad ką tik aptartas albumas, tačiau džiugu, jog kokybiškas stouneris eina nebe tik iš Vakarų. Čia reikėtų paminėti ir jau nebe scenos naujokus ukrainiečius STONED JESUS su antruoju pilnametražiniu „Seven Thunders Roar“ bei kiek anksčiau „Skylėje“ brazdinusius instrumentalistus GRAVE DISGRACE su to paties pavadinimo debiutu. Galiu nesibaimindamas garantuoti, jog visi šie paminėti leidiniai tikrai rastų vietą stoner/doom mėgėjo lentynėlėje.

Labiau tradicinio rifo šlovintojai per daug nesusirauks, prasukę bulgarų OBSIDIAN SEA diskiuką „Between Two Deserts“. Tuo tarpu lėtesnio ir sunkesnio dūmo gerbėjų slavai šiemet nedžiugino, gal kiek viršesnis už visus kitus pasirodė MARE INFINITUM debiutas „Sea of Infinity“. Ne gana to, viską apkartino žinia apie tai, kad laidotuvininkai COMATOSE VIGIL padėjo šaukštą po mano akimis labai sėkmingo 2011 metų albumo. Nors iš esmės jų muzika tebuvo SHAPE OF DESPAIR „ripofas“, kuriame moteriško vokalo prašančius epizodus pakeisdavo rusų metalo žvaigždė Ямаха Клавишова, ausys tai priimdavo gan maloniai.

Tęsiant funeral doom albumų temą, galima pasižvalgyti ir plačiau. O žvalgytis tikrai yra į ką. PROFETUS, QHWERTT ar AETERNUM SACRIS diskus įvardyčiau kaip gan neblogus leidinius. Tuo tarpu du albumai iš Australijos šiek tiek nustebino gerąja prasme (gerai pakračius atmintį, ko gero, niekas iš šios šalies dar nenuvylė). Dvigubas black funeralistų ELYSIAN BLAZE diskas „Blood Geometry“ sužavėjo taikliai į niūrią atmosferą įkomponuotais klavišiukais, tuo tarpu TEMPESTUOUS FALL debiutas neabejotinai tapo mėgstamiausiu vieno žmogaus projektu.

Savaime aišku, laukiamiausi praėjusių metų funeralo leidiniai buvo AHAB ir EVOKEN. Pastarieji pateisino lūkesčius pateikdami stiprų tradicinio laidotuvių metalo albumą, tuo tarpu vokiečiai toliau nėrė gilyn į savo susigalvotos nautik doom koncepcijos gelmes, vis labiau nutoldami nuo pirminio niūraus funeralo, tačiau pateikdami ausiai malonų unikalų skambesį.

Jų tautiečiai WORSHIP su ilgai žadėtu „Terranean Wake“ įrodė, kad ir be fakdapmedmakso gali kurti malonų šiurpulį sukeliančias metalo raudas. Tuo tarpu neabejotinai šio žanro metų karaliai yra ALDEBARAN su pribloškiančiu albumu „Embracing the Lightless Depths“. Maloniu atradimu man tapo net du albumus 2012-aisiais sukurpęs šeimyninis duetas HERODIAS, funeralą sėkmingai sukergęs su operiniu vokalu, kas kitiems anksčiau daugeliu atveju baigdavosi gan nekaip.

Kalbant apie death/doom, ar dažnu atveju labiau doom/death žanrus, nieko stebuklingo per metus taip ir nenugirdau. Verti paminėjimo senosios defo mokyklos absolventai VORE su disku „Gravehammer“, japaškių ANATOMIA albumas „Decaying in Obscurity“, feministinis mirties metalo ansamblis DERKETA su plokštele „In Death We Meet“ bei iš DISEMBOWELMENT lavono pakilę INVERLOCH su trumpučiu EP‘aku „Dusk|Subsidue“. Lėtesnio kriokalo įdomybėmis laikyčiau žydų SONNE ADAM anksčiau mano nepastebėtų šmotų kompiliaciją, horror defdūmo meistrų HOODED MENACE naujieną, savotiško skambesio britus EYE OF SOLITUDE bei kiek netikėtą UNEARTHLY TRANCE evoliucijos žingsnį – nauja grupė SERPENTINE PATH, naujas muzikos stilius ir naujas, visai neblogas albumas tuo pačiu pavadinimu.

Daugiau ar mažiau tradiciniam doomui šiemet atstovauti naujienomis pasišovė mažai kas. Metai prasidėjo šauniu PILGRIM trijulės debiutu, nors elitistai teigs, jog 2011-ųjų demo liko nepralenktas. Neilgai trukome sulaukti ir toli gražu nebe naujokų PALE DIVINE disko „Painted Windows Black“. Kokybiškas apšildymas, ko gero, labiausiai doomo pasaulyje su nerimu širdyse lauktam gigantų SAINT VITUS sugrįžimui su „Lillie: F-65“. Pastarasis albumas man pasirodė kiek per trumpas ir per daug instrumentinis. Smarkiai nesužavėjo ir CANDLEMASS atsisveikinimas su gerbėjais (o gal tik su Lowe?) „Psalms for the Dead“ pavidalu. Tuo tarpu kitų skandinavų ALTAR OF OBLIVION naujiena tikrai maloniai „susiklausė“. Pabaigai gal derėtų paminėti metai po metų skambesio nekeičiančių GRAND MAGUS diską „The Hunt“.

Gausiausi praėję metai, ko gero, buvo stoner doomo įvairiausiomis įmanomomis formomis. Pradedant modernaus estetiško skambesio BARONESS, YOUR HIGNESS bei RISING naujienomis ir baigiant purvinais ir ant stoner – sludge ribos balansuojančiais MORBID WIZARD. Neskaitant senbuvių UFOMAMMUT su puikiu „Oro: Opus Alter“ albumu bei EAGLE TWIN disko, likę dėmesio verti leidiniai man buvo daugiau mažiau malonios naujienos. Tai ir stipriai sludge paveiktas ROYAL TALONS debiutas, ir kiek psichodelinis ANCESTORS relyzas, bei aišku totaliai ausį glostantis „Monnos“ iš britų CONAN stovyklos. Vis dėlto esminiais šio žanro saldainiukais laikyčiau škotus BURIED SLEEPER su albumu „Colosseum“, belekaip psichodelinius WIGHT, kanadiečių trio MENDOZZA su paskutiniuoju darbu bei šedevrą (ne mažiau!) iš PALLBEARER – „Sorrow and Extinction“.

Netrūko 2012-aisiais ir sludge metalo, ypač iš už Atlanto. Tačiau gryno tradicinio purvo daug neišskirsiu, gal tik AT THE GRAVES, FISTER, ISHMAEL bei mane labiausiai užkabinusius SEA BASTARD. Kiti albumai čia patenka todėl, kad, manau, jie artimesni šiam žanrui nei kažkur kitur, bet vadinti tikru sludge irgi negalėčiau. Pirmiausia tai runkelius savo pasirodymu pamaloninę droniškieji MONARCH ir jų tikrai maloniai nustebinęs „Omens“.

Vis intensyviau kunkuliuojantis Nachmystiumiškas amerikonų black/sludge katilas išvirė dar vieną neprastą relyzą – LORD MANTIS diską „Pervertor“. Tuo tarpu anksčiau death/doom bažnyčiai priklausę portugalai PROCESS OF GUILT šventvagiškai įrašė techniško sludge šedevrą „Faemin“. Pora anksčiau pastebėtų ir labai pamėgtų grupių pernai išleido pilnus albumus – tai savitą skambesį įvaldę amerikiečiai BELL WITCH ir britų raganiškas projektas UNDERSMILE.

Nepatekę į minėtas kategorijas, tačiau dėl to ne mažiau verti dėmesio yra naujokai UZALA su debiutiniu to paties pavadinimo albumu. Įspūdį taip pat padarė australai RITUALS OF THE OAK su hipnotizuojančiu „Come Taste the Doom“. Pikto riaumojančio dėdės atsisakę svajingieji LETHIAN DREAMS taip tapo dar svajingesni ir svajingu albumu „Season of Raven Words“ pralenkė bet kokias svajingumo ribas, tačiau skambesys gan unikalus ir grupė turi savo nišą. Lygiai taip savas nišas turi ir 2012-aisiais diskus leidę ANATHEMA, KATATONIA ir SWALLOW THE SUN, tačiau apie mirusius gerai arba nieko.

Kalbant apie neišleistus albumus, nusivylimus, iširimus, atsikūrimus ir kitką, naujienų nebuvo labai daug. Ryškiausios turbūt yra taip ir nepasirodęs BLACK SABBATH albumas bei rietenos su Wardu, pranešimai apie CANDLEMASS ir CATHEDRAL kaput, THE OBSESSED bei DISEMBOWELMENT atsikūrimas „Roadburne“ …viskas? Gal žinot daugiau?

Pabaigai gal apie koncertus. Lietuvoje šiemet grojo vos keli stambesni vardai ir tie patys, žvelgiant per doom metalo prizmę, yra kaip SCORPIONS ir NAZARETH. Kaip šios praeities žvaigždės atvažiuoja prisidurti prie pensijos, taip ir į metalo koncertus vežėjai vežė grupes, grojusias „doom before it was cool“. Kalbu apie ANATHEMA ir LAKE OF TEARS. Vis dėlto tenka pagirti „Velnio akmenį“ už stonerio propagavimą, gal ilgainiui apvyks atsikratyti „po**uj kas, svarbu thrash“ stereotipo. Kas netingėjo, ausis galėjo paganyti Europos doom festivaliuose: esant pinigų maišui – elitiškajame „Roadburne“, esant tik maišeliui – tradiciniame rudeniniame olandų „Dutch Doom Days“, britiškame „Desertfest“ arba galybėje smulkesnių vis populiaresnių „Doom Over“ [insert city] renginių. Nuostabiu atradimu tapo mažuoju „Roadburnu“ jau pramintas HDDT Kopenhagoje. Nuostabiu praradimu tapo „Skylės“ koncertų pradžios vėlinimas geometrine progresija.