Nuostabu, kai grupė, kuri gyvuoja jau beveik 40 metų, sugeba išlaikydama savitą skambesį nuolat progresuoti, keistis ir nenuvilti naujais darbais. Tačiau, kai kas nors nustebina taip, kaip nustebino ši kanadiečių progresyviojo roko legenda, tada tiesiog nėra kur džiaugsmo padėti.

Ne, šitas seniokas mus visus dar pergyvens! Trečia dešimtis metų scenoje - kiek muzikinių stilių per tą laiką užgimė ir galą gavo, o jam nė motais! O dar maloniau yra tai, kad retkarčiais šitas senas sudiržęs krienas sugeba nustebinti!

Pamenu, kaip prieš keletą metų pirmą kartą MOUNTAINSIDE „gyvai“ klausiausi bare „Prie universiteto“ ir tyliai sau galvojau: kokį sveiką potencialą ir gerą statinę parako turi ši kauniečių grupė. Dabar gi namie klausausi pagaliau pasirodžiusio „All About Time“ disko...

Prisipažinsiu, laukiau vieno iš savo mėgstamiausių kolektyvų leidinio ir su didžiausiu nekantrumu, ir su šiokiu tokiu nerimu. Po atvirai prasto „Helldorado“ ir neblogo, bet visgi truputį nuvylusio „The Neon God“ buvo galima tikėtis...

Iš šio šešeto tikiuosi tikrai daug, todėl buvo baisu paspausti mygtuką „play“. Vis dar tikėjausi rasti kokio menko šių Gioteburgo death atstovų nuokrypio į platesnę muzikinę erdvę nors mažoje kurio nors kūrinio kertelėje.

Rusai. Death metalistai. Taigi kokie 3 procentai, kad būčiau jų klausęsis. Bet su šešiolikarate (?) „fūra“, parbildėjusia iš Rusijos, parbildėjo ir

Pagaliau, po trejų metų pertraukos suomiškieji troliai (tik stūgaujantys visgi švediškai) vėl išeina palėbauti į žmonių pasaulį. Su nauju balsu, bet su... ne, negaliu pasakyti, kad su visiškai senu skambesiu.

Pagaliau rankose laikau šį trylikos dienų „senumo“ ilgai lauktą leidinį. Pirmą kartą čiupinėjant diską į akis krenta puikus splito apipavidalinimas, paskutiniu metu tapęs kone prekiniu „Ledo Tako“ ženklu.

Prisipažinsiu, HUSKVARN – dar viena patirtis, kai pirmasis įspūdis visiškai neatitinka galutinės nuomonės. Na, bet patys pasakykit, kiek jūs rimtai žiūrėtumėte į grupę, pasivadinusią HARLEY, COLT 45 ar kaip kitaip?

SIGH - viena iš šiuo metu gana greitai populiarėjančio post/avangarde black metalo sluoksnio grupių, tiesa, šių muzikantų kuriama muzika yra tiek įvairi, jog vargu ar jai apibūdinti tikslinga būtų vartoti black metalo terminą.

Žymieji Norvegijos pop bliakeriai DIMMU BORGIR nesnaudžia – šiemet į rinką drėbtelėjo septintąjį savo albumą „In Sorte Diaboli“.

„In Sorte Diaboli“ buvo mano viena labiausiai laukiamų metalinių naujienų – DIMMU BORGIR visuomet žavėjo savo kūrybos forma, jos kokybe. Tačiau niekuomet nesupratau jos idėjinio turinio, jutau atotrūkį tarp minties ir jos pateikimo formos.

Turbūt mažai kas nesutiks su teiginiu, jog naujausias „Ledo Takas Records“ leidinys, kaip ir skelbiama pristatyme, supažindina su šiuo metu dviem daugiausiai žadančiais savo krašto kolektyvais, grojančiais black metalą.

Kai mano ausis pasiekė gandas, kad amerikiečiai MANOWAR įrašinėja naują albumą, tik nosimi patraukiau, nes ką gero galima pasakyti apie grupę, kuri jau dešimtmetį neišbrenda iš kūrybinės krizės?

Nors šie Kiaulės metai tik prasidėjo, jau galima ragauti pirmuosius šiemečio derliaus vaisius. Šis britų heavio veteranų darbas pirmasis, kuris ilgesniam laikui prikaustė mano dėmesį.

Šį kartą norėčiau pristatyti jums projektą iš šalies, kuri per pastaruosius kelis metus, mano nuomone, eksportuoja geriausią black metalą. Kalbu apie senojo kontinento galiūnę Vokietiją...

Išties recenzuoti grupės ANUBI darbą „Mirties metafora” nėra lengva vien jau dėl to, jog, man asmeniškai, ANUBI neturėjo ir iki šiol neturi sau lygių bent jau Lietuvos metalo mastu. O tai išties įpareigoja.

Praėjusių metų vasarą Gargždai pateikė Lietuvai staigmeną – vieno žmogaus black/ambient projektą, pavadintą ALTORIŲ ŠEŠĖLIAI. Naujausias A.Š. albumas „Margi sakalai“ užkabina ir nebepaleidžia nuo pat pirmosios dainos.

Kai kas sako, kad pats tikriausias black metalas yra tas, kuris jau praeityje. Ko gero, sunku būtų su tuo ginčytis. Juolab, kad naujausias graikų, regis, ne taip jau seniai viešėjusių ir Lietuvoje, albumas tikrai nepretenduoja į kanoninius-klasikinius darbus...

Kaip žinia, tikras suomis savo gyvenime privalo padaryti tris dalykus: persirgti depresija, pasigerti su rusais ir sukurti savo metalo grupę. Tai sąlygoja labai didelį metalinių kolektyvų kiekį, kurie jau tapo, kaip kažkada minėjau, pelninga Suomijos eksporto preke.

Kartais net sunkoka iškart įsivaizduoti, kokių stilistinių požanrių mišrainių esama. Jazz death metalas šiais laikais jau nebe taip intriguoja, pagan doom irgi jau ne toks retas egzempliorius.

Nežinau, ar galiu išlikti pakankamai subjektyvus rašydamas šią recenziją. Vis tik turbūt nelabai. Kita vertus, būti visiškai nešališku, vadinasi atsiriboti net nuo tokio dalyko, kaip skonis...

Grupė gal nebūtų sukėlusi tokio susidomėjimo, jei ne viena tokia šiek tiek pikantiška detalė: pagrindinė grupės vokalistė yra moteris. Kas čia pikantiško, juk tokių grupių yra dešimtys? O imkit ir paklausykit patys.

Kadangi artėja linksmosios ir šventosios Kalėdos ir Naujieji metai, nieko nelaukdami atverkime Senio Šalčio maišą ir žvilgtelkime, ką ilgabarzdis vikingas metalistas mums atneš kitiems metams.

Ar jums kada nors teko atsidurti miške vidury nakties? Ne, Joninės su alumi, šašlykais ir „Golfu“, pro kurio langus groja šansonas, nesiskaito. Aš kalbu apie tikrą tamsią naktį, seną gūdų mišką ir nė gyvos dvasios aplinkui.

Šis darbas, oficialiai pasirodysiantis tik kitąmet — gyvas įrodymas, kiek stipriai pirmąjį įspūdį gali sudaryti įprotis, įvaizdis ir lūkesčiai. Kad ir ką sakytų pavadinimas, naujausias THERION diskas su gotika neturi nieko bendro.

Tolimąjį 1993-ųjų spalį Prancūzijos provincijoje užsimezgė sunkiosios sėklos, galutinai subrendusios po trejų metų, kuomet Cindy, Patrice, Pierre trejetas sudarė HYPNOSIS branduolį.

Pažintis su šia čekų grupe prasidėjo gana neįprastai. Kartą radome OSSASTORIUM grupės svečių knygoje laišką su klausimu apie lietuvių metalo portalus, kurie būtų suinteresuoti recenzuoti jų albumą. Būdamas labai „chytras“, aišku, pasišoviau padėti ir primelavau, kad pats rašau recenzijas...

Ką gi, praėjo ketveri metai ir lenkai VALINOR vėl priminė apie save. Savo ir rėmėjų lėšomis išleistas antrasis diskas „Hidden Beauty“. Pamenu, kaip netikėtai maloniai susiklausė tas ankstesnis tvarinys.

Stipriai epiška. Ne per lyriška. Pats tas tam laikui, kai lapai jau nebe romantiškai krenta, o pradeda visai neromantiškai pūti ir taip savotiškai kvepėti.

Su kuo jums asocijuojasi grupė INSOMNIUM? Man pačiam – tikrai ne su Suomija, sauna ar kitais nacionaliniais rusų medžioklės ar žvejybos ypatumais, o tik su klubu „Pepsi-Zet“...

Didžioji Britanija praeityje ne kartą ryškiai nušvito pasauliniame metalinės muzikos kontekste. Netgi praėjus 30-čiai metų vis dar galima pastebėti vieną kitą naujai užgimusį unikalų muzikinį šviesulį.

Jau daugiau nei du dešimtmečius šita triukšmingiausių pasaulio girtuoklių kompanija sugeba ne tik ryti alų neįsivaizduojamais kiekiais, bet ir kartas nuo karto įrašyti vieną kitą alkoholio garais persunktą albumą...