Po žymiojo maestro koncerto „Siemens“ arenoje, kai vietoje sukežusio dieduko invalido vežimėlyje scenoje pasirodė energingas ir nenukvakęs senas krienas, nutariau pasidomėti ir naujausiu jo tvariniu.

Heavy/power komanda WOLF iš kitų išsiskiria originaliu gitaros skambesiu ir techniškomis soluotėmis. Nuo tada, kai išgirdau jų debiutinį albumą, kuriame kiekvienas gabaliukas pasirodė man esąs hitas, WOLF tapo viena iš mano grupių favoričių.

ICED EARTH, ko gero, yra toji grupė, kuri kaip reikiant įtraukė mane į metalo pasaulį. Atrasta dar „Audiogalaxy“ laikais, ji tapo viena klausomiausių grupių ir išlieka tokia iki šiol.

Po trejų metų pertraukos scenoje su savo naujausia vaiduoklių istorija apsireiškia Karalius arba, jei visiškai tiksliai, King Diamond. Žymusis danų atlikėjas sukūrė dar vieną klaikią istoriją...

Skandalingieji norvegų juodojo metalo pradininkai ir vieni didžiausių šio stiliaus veteranų MAYHEM šių metų balandžio 16 dieną išleido ilgai lauktą ir netikėtumų kupiną albumą „Ordo Ad Chao“.

Nors pastaruoju metu klausydamasis europinio deatho raukau nosį, bet visgi retkarčiais pasitaiko vienas kitas kolektyvas, kuris sugeba atkreipti į save dėmesį.

Albumo pavadinimas puikiai atspindi visą įrašo dvasią ir idėją: pasišlykštėjimas pasauliu, savimi, veidmainyste, karu, žmonija ir panašiais dalykėliais tiesiog trykšte trykšta iš naujausio MEGADETH darbo.

Nuostabu, kai grupė, kuri gyvuoja jau beveik 40 metų, sugeba išlaikydama savitą skambesį nuolat progresuoti, keistis ir nenuvilti naujais darbais. Tačiau, kai kas nors nustebina taip, kaip nustebino ši kanadiečių progresyviojo roko legenda, tada tiesiog nėra kur džiaugsmo padėti.

Ne, šitas seniokas mus visus dar pergyvens! Trečia dešimtis metų scenoje - kiek muzikinių stilių per tą laiką užgimė ir galą gavo, o jam nė motais! O dar maloniau yra tai, kad retkarčiais šitas senas sudiržęs krienas sugeba nustebinti!

Pamenu, kaip prieš keletą metų pirmą kartą MOUNTAINSIDE „gyvai“ klausiausi bare „Prie universiteto“ ir tyliai sau galvojau: kokį sveiką potencialą ir gerą statinę parako turi ši kauniečių grupė. Dabar gi namie klausausi pagaliau pasirodžiusio „All About Time“ disko...

Prisipažinsiu, laukiau vieno iš savo mėgstamiausių kolektyvų leidinio ir su didžiausiu nekantrumu, ir su šiokiu tokiu nerimu. Po atvirai prasto „Helldorado“ ir neblogo, bet visgi truputį nuvylusio „The Neon God“ buvo galima tikėtis...

Iš šio šešeto tikiuosi tikrai daug, todėl buvo baisu paspausti mygtuką „play“. Vis dar tikėjausi rasti kokio menko šių Gioteburgo death atstovų nuokrypio į platesnę muzikinę erdvę nors mažoje kurio nors kūrinio kertelėje.

Rusai. Death metalistai. Taigi kokie 3 procentai, kad būčiau jų klausęsis. Bet su šešiolikarate (?) „fūra“, parbildėjusia iš Rusijos, parbildėjo ir

Pagaliau, po trejų metų pertraukos suomiškieji troliai (tik stūgaujantys visgi švediškai) vėl išeina palėbauti į žmonių pasaulį. Su nauju balsu, bet su... ne, negaliu pasakyti, kad su visiškai senu skambesiu.

Pagaliau rankose laikau šį trylikos dienų „senumo“ ilgai lauktą leidinį. Pirmą kartą čiupinėjant diską į akis krenta puikus splito apipavidalinimas, paskutiniu metu tapęs kone prekiniu „Ledo Tako“ ženklu.

Prisipažinsiu, HUSKVARN – dar viena patirtis, kai pirmasis įspūdis visiškai neatitinka galutinės nuomonės. Na, bet patys pasakykit, kiek jūs rimtai žiūrėtumėte į grupę, pasivadinusią HARLEY, COLT 45 ar kaip kitaip?

SIGH - viena iš šiuo metu gana greitai populiarėjančio post/avangarde black metalo sluoksnio grupių, tiesa, šių muzikantų kuriama muzika yra tiek įvairi, jog vargu ar jai apibūdinti tikslinga būtų vartoti black metalo terminą.

Žymieji Norvegijos pop bliakeriai DIMMU BORGIR nesnaudžia – šiemet į rinką drėbtelėjo septintąjį savo albumą „In Sorte Diaboli“.

„In Sorte Diaboli“ buvo mano viena labiausiai laukiamų metalinių naujienų – DIMMU BORGIR visuomet žavėjo savo kūrybos forma, jos kokybe. Tačiau niekuomet nesupratau jos idėjinio turinio, jutau atotrūkį tarp minties ir jos pateikimo formos.

Turbūt mažai kas nesutiks su teiginiu, jog naujausias „Ledo Takas Records“ leidinys, kaip ir skelbiama pristatyme, supažindina su šiuo metu dviem daugiausiai žadančiais savo krašto kolektyvais, grojančiais black metalą.

Kai mano ausis pasiekė gandas, kad amerikiečiai MANOWAR įrašinėja naują albumą, tik nosimi patraukiau, nes ką gero galima pasakyti apie grupę, kuri jau dešimtmetį neišbrenda iš kūrybinės krizės?

Nors šie Kiaulės metai tik prasidėjo, jau galima ragauti pirmuosius šiemečio derliaus vaisius. Šis britų heavio veteranų darbas pirmasis, kuris ilgesniam laikui prikaustė mano dėmesį.

Šį kartą norėčiau pristatyti jums projektą iš šalies, kuri per pastaruosius kelis metus, mano nuomone, eksportuoja geriausią black metalą. Kalbu apie senojo kontinento galiūnę Vokietiją...

Išties recenzuoti grupės ANUBI darbą „Mirties metafora” nėra lengva vien jau dėl to, jog, man asmeniškai, ANUBI neturėjo ir iki šiol neturi sau lygių bent jau Lietuvos metalo mastu. O tai išties įpareigoja.

Praėjusių metų vasarą Gargždai pateikė Lietuvai staigmeną – vieno žmogaus black/ambient projektą, pavadintą ALTORIŲ ŠEŠĖLIAI. Naujausias A.Š. albumas „Margi sakalai“ užkabina ir nebepaleidžia nuo pat pirmosios dainos.

Kai kas sako, kad pats tikriausias black metalas yra tas, kuris jau praeityje. Ko gero, sunku būtų su tuo ginčytis. Juolab, kad naujausias graikų, regis, ne taip jau seniai viešėjusių ir Lietuvoje, albumas tikrai nepretenduoja į kanoninius-klasikinius darbus...

Kaip žinia, tikras suomis savo gyvenime privalo padaryti tris dalykus: persirgti depresija, pasigerti su rusais ir sukurti savo metalo grupę. Tai sąlygoja labai didelį metalinių kolektyvų kiekį, kurie jau tapo, kaip kažkada minėjau, pelninga Suomijos eksporto preke.

Kartais net sunkoka iškart įsivaizduoti, kokių stilistinių požanrių mišrainių esama. Jazz death metalas šiais laikais jau nebe taip intriguoja, pagan doom irgi jau ne toks retas egzempliorius.

Nežinau, ar galiu išlikti pakankamai subjektyvus rašydamas šią recenziją. Vis tik turbūt nelabai. Kita vertus, būti visiškai nešališku, vadinasi atsiriboti net nuo tokio dalyko, kaip skonis...

Grupė gal nebūtų sukėlusi tokio susidomėjimo, jei ne viena tokia šiek tiek pikantiška detalė: pagrindinė grupės vokalistė yra moteris. Kas čia pikantiško, juk tokių grupių yra dešimtys? O imkit ir paklausykit patys.

Kadangi artėja linksmosios ir šventosios Kalėdos ir Naujieji metai, nieko nelaukdami atverkime Senio Šalčio maišą ir žvilgtelkime, ką ilgabarzdis vikingas metalistas mums atneš kitiems metams.

Ar jums kada nors teko atsidurti miške vidury nakties? Ne, Joninės su alumi, šašlykais ir „Golfu“, pro kurio langus groja šansonas, nesiskaito. Aš kalbu apie tikrą tamsią naktį, seną gūdų mišką ir nė gyvos dvasios aplinkui.

Šis darbas, oficialiai pasirodysiantis tik kitąmet — gyvas įrodymas, kiek stipriai pirmąjį įspūdį gali sudaryti įprotis, įvaizdis ir lūkesčiai. Kad ir ką sakytų pavadinimas, naujausias THERION diskas su gotika neturi nieko bendro.