RUSH „Snakes & Arrows“ – senoviškas aromatas ir jaunatviška energija

Nuostabu, kai grupė, kuri gyvuoja jau beveik 40 metų, sugeba išlaikydama savitą skambesį nuolat progresuoti, keistis ir nenuvilti naujais darbais. Tačiau, kai kas nors nustebina taip, kaip nustebino ši kanadiečių progresyviojo roko legenda, tada tiesiog nėra kur džiaugsmo padėti. Iš tikrųjų panašu, kad RUSH naujajame albume tiesiog spjovė į visas taisykles ir padarė tai, kas jiems patiems labiausiai patinka.

Šito albumo laukiau ilgai ir nė neįsivaizdavau, ko iš jo galima tikėtis. Kai jis pagaliau „parėjo“, su didžiuliu džiaugsmu ir nerimu nuspaudžiau klavišą „play“ ir… Tai bent! Iš karto dėmesį prikaustė iškelta į pirmą planą elektrinė gitara ir ganėtinai paprasti, bet galingi „rushiški“ rifai. Bet ir tai nesitęsė ilgai. Ties trylikta sekunde pakinta melodija ir priekyje atsiranda supergalingas Geddy Lee bosas. Per sekančias pusantros minutės įvyksta dar trys ryškūs melodijos pakitimai ir „įsijungia“ vokalas. O taip, tai tikrai tie patys senieji RUSH, kuriuos aš visada labiausiai ir vertinau! Ta pati dinamika, ta pati energija, tas pat paaugliškas (nors šį kartą jau šiek tiek prikimęs) vokalas. Susidaro toks įspūdis, kad kai kuriems žmonėms amžius visiškai nė motais. Taigi dainą „Far Cry“ pamilau jau iš pirmo karto.

Praeitame albume „Vapor Trails“ pirmasis gabalas „One Little Victory“ irgi buvo galingas, tačiau po jo sekė gan nuobodokas vaizdas. Žinodamas šį faktą su baime ir nepasitikėjimu žiūriu, kas vyksta toliau. Ogi, pasirodo, tas nerimas visiškai nepagrįstas! Antrasis gabalas „Armor and Sword“ taip pat neleidžia nuobodžiauti. Jame puikiai dera kietas ir su niekuo nesupainiojamas „rushiškas“ hardrokas bei svajinga melodija. Jau optimistiškiau nusiteikęs klausau viską, ką man toliau pateikia albumas, ir lieku tuo visiškai patenkintas. „Snakes & Arrows“ – tai 13 melodingų, nepriekaištingai švariai ir profesionaliai „sukaltų“ kompozicijų, iš kurių negalėčiau išskirti beveik nei vienos silpnesnės. Trumpiau tariant, šis darbelis mane sužavėjo kur kas labiau nei keli paskutiniai.

Geddy Lee eilinį kartą įrodė, kad sugeba valdyti bosą geriau nei bet kas kitas pasaulyje (tai, aišku, tik mano nuomonė) bei kad jo balsas nepaklūsta amžiui, Neil Peart kaip visada pademonstravo aukštą būgnų daužymo techniką, o Alex Lifeson sugrojo puikias gitaros partijas, kurių didelė dalis šiame albume yra akustinės (matyt, todėl, kad ir daugelis dainų buvo kuriamos būtent brazdinant akustinę gitarą). Labiausiai triuškinančiai ir užtikrintai jo gitara skamba antrajame kūrinyje „Armor and Sword“.

RUSH man visada patiko labiau nei daugelis kitų progroko grupių tuo, jog užuot groję milžiniškas, sudėtingas, šimtapakopes „simfonijas“, jie tiesiog kuria trykštančias energija dainas, kurios geba kur kas paprastesniais būdais nustebinti klausytoją. Ne išimtis ir šis albumas. Tarkim, daina „The Way The Wind Blows“ prasideda nesmarkiu būgnų padaužymu, kuris akivaizdžiai byloja apie būsimą būgnų solo (būnų solo studijiniame įraše? Keista…), tačiau tai tėra šmaikšti apgaulė! Praėjus vos 22 sekundėms gitara nutraukia šį „solo“ užgrodama šiek tiek bliuzišką melodiją, kuri taip stipriai padvelkia senais gerais roko laikais, kad net širdį suspaudžia. Na, žinoma, RUSH nebūtų RUSH, jei taip paprastai leistų džiaugtis gražia melodija ir nenustebintų dar kuo nors… Netrukus šį senovišką intro pakeičia gerokai modernesnis rifas ir tokiu būdu daina įgija visiškai kitą atspalvį. Panašiais dalykais dainoje varijuojama ir toliau, tačiau motyvai išlieka maždaug tie patys.

Kitas nustebinęs dalykas – tai net 3 instrumentiniai gabalai, iš kurių netikėčiausias „Hope“. Niekad nebūčiau pamanęs, kad RUSH galėtų apsiriboti akustine gitara… „The Main Monkey Business“ – tai antras pagal ilgumą RUSH instrumentalas po „La Villa Striangiato“. Jis pastarajam, žinoma, neprilygsta, bet yra taip pat įdomus, savitas ir įsimintinas. „Malignant Narcissism“ – labai trumpas ir akivaizdžiai taikosi į „YYZ“, tačiau kopijavimu aš šito irgi nepavadinčiau. Kita vertus, kai kurios būgnų ir bosinės gitaros partijos yra iš tikrųjų nužiūrėtos nuo „YYZ“… Na, Jūs vertinkite kaip norite, bet man susiklausė smagiai. Daina, kuri trunka tik šiek tiek daugiau nei 2 minutes, mano supratimu, neprivalo būti labai originali.

Apskritai albumo skambesys artėja link senųjų „2112“, „A Farewell to Kings“ ir „Hemispheres“ laikų skambesio, bet nebijoma ir tam tikrų naujovių. Daug senoviškumo duoda pagaliau sugrįžę tradicinės gitaros solo (paskutiniuose darbuose jų pasigedau). Savo nuotaika albumas yra ir kažkoks keistai „mistiškas“. Pvz., klausant „Spindrift“ vietomis net šiurpuliukai per nugarą perbėga. O šito anksčiau tikrai niekad nebūdavo!

Teigiamai nuteikia ir gražūs, literatūriški bei, kaip visada, nesurimuoti Neil Peart tekstai. Dainose filosofiškai gvildenamos tikėjimo, vilties ir meilės temos. Baladėje „Faithless“ netiesiogiai kalbama apie žmogaus vidinę laisvę, atsilaikymą pamokslautojams ir pan. Dainose nėra verkšlenama ar moralizuojama, o priešingai – vyrauja nuoširdi pasitikėjimo savimi nuotaika. Propaguojamas ne tam tikras nematomas tikėjimas, o paprasčiausia meilė. Na, bent jau aš taip supratau. Apskritai RUSH tekstai visada buvo, yra ir, matyt, bus tokie subtilūs ir metaforiški, kad aš, ne pats didžiausias anglų kalbos žinovas, jų iki galo tiesiog nesuprasiu. Taigi šia tema per daug ir nenorėčiau išsiplėsti, nes galiu netyčia nusišnekėti.

Apibendrinimas būtų toks: albumas galingas, melodingas, kiekviena daina turi savo „charakterį“, nėra per daug sudėtingų ir sunkiai suvokiamų kompozicijų, todėl daugelis dainų įsimena iš pirmo karto ir susiklauso tikrai smagiai. Aš pasigendu nebent daugiau sunkumo, nes maždaug pusė dainų yra beveik baladės. Kita vertus, dėl to kaltas nebent mano „metalistiškas“ skonis. Be to, šis albumas visgi yra sunkesnis nei bet kuris kitas per paskutinius 30 metų. Taigi galiu užtikrinti: laikas klausant neprailgs. Ko gero, būtent 2004 metais, minint pirmojo albumo 30-metį, įrašytas nedidelis koverių albumas „Feedback“ ir suteikė RUSHams didžiausią įkvėpimą naujam kūrybiniam darbui. Pats Geddy Lee pasakė: „Manau, kad grodami tas dainas (iš „Feedback“), kurias mėgome ir su kuriomis užaugome, prisiminėme, kaip kartais puikiai dainai svarbus aranžuotės paprastumas ar tiesumas”. Taigi kartais genialumas iš tikrųjų slypi paprastume… Malonaus klausymo!

Vertinimas: 10/10.

RUSH „Snakes & Arrows“
© 2007 „Atlantic Records“

Dainų sąrašas:

1. Far Cry
2. Armor and Sword
3. Workin’ Them Angels
4. The Larger Bowl
5. Spindrift
6. The Main Monkey Business
7. The Way The Wind Blows
8. Hope
9. Faithless
10. Bravest Face
11. Good News First
12. Malignant Narcissism
13. We Hold On