IMPIOUS „Holy Murder Masquerade“ – maskaradas be kaukių

Kadangi artėja linksmosios ir šventosios Kalėdos ir Naujieji metai, nieko nelaukdami atverkime Senio Šalčio maišą ir žvilgtelkime, ką ilgabarzdis vikingas metalistas mums atneš kitiems metams. Viena tokių dovanėlių – jau sausio pabaigoje pasirodysiantis švedų IMPIOUS albumas „Holy Murder Masquerade“, apie kurį čia ir pablevyzgosim.

“Atleisk man, tėve, nes aš nusidėsiu” – daugmaž tokiais žodžiais prasideda albumas. Gitaros, mušamieji ir “lengvas” growlinimas gana stipriai jau nuo pat pradžių įtraukia į “maskaradą”. “Gana stipriai” reiškia: stipriau nei thrashas, silpniau nei blackas. Toks ir yra visas šis albumas, tame kažkokiame tarpe. Albumas, apie kurį, tiesą sakant, kažko ypatingo ir nepasakysi. Tokių albumų yra tūkstančiai. Na, bent jau šimtai. Nors pačių “Bedieviškųjų” nebuvau klausęs, bet šiaip iš švedų tikėjausi daugiau. Gal kalta nostalgija tiems juodiems (black) Skandinavijos laikams, kai jų metalas buvo nemirtingas (immortal).

O šis albumas – suknistai proamerikietiškas, jei suprantat, ką tuo noriu pasakyti. Muzika – neypatinga, gal nebent įsidėmėtinesni kartkartėm išnyrantys thrashiški gitarų rifai (paspyginimai), kurie kažkaip įdomiai įsipaišo į viso albumo takelį. Bėda ta, kad tokių įsikišimų – tik keletas. Vokalas – tiesiog dainavimas (šnekėjimas?) žemu balsu, retkarčiais „datraukiantis“ iki growlinimo. Žodžiai – banalūs, neįdomūs ir, nepabijokim to žodžio, nuvalkioti. Dažnas tos pačios frazės kartojimas, dainavimas apie “bet ką”, pastiprinimui (?) pridedamas ir išganingasis žodis iš “f” raidės. Kai kurie gabalai prasideda/baigiasi ar net yra „visiškai užpildyti“ (gabalas Nr. 7) pašnekėjimais, kas, nori nenori, primena (neigiama prasme) kokius ROB ZOMBIE ar (teigiamesne prasme) MORTICIAN – kažkokios ištraukos lyg iš filmų, lyg iš TV žinių pranešimų; pats vokalistas (Martin Åkesson) irgi nesibodi pridurti kokios beprasmiškos nesąmonės.

Ir pagalvoji, kad jau gal geriau MORTICIAN muzikos monotoniškumas, nei šis albumas, kuriame yra daug ko, bet jauti, kad trūksta svarbiausio – nuotaikos, krypties. Viskas atlikta gerai, “tvarkingai”, bet “nelenda tau į dūšią”, nors tu ką. Iš albumo, kuris vadinasi “Šventasis nužudymo maskaradas” tikiesi tikrai kažko kraupesnio, juodesnio, tamsesnio, pagaliau – makabriškesnio ar bent teatrališkesnio. O kai to nėra, pagalvoji, kad geriau tokios grupės rengti “maskaradus” paliktų kokiems THEATRES DES VAMPIRES ar NOTRE DAME, kurie visgi sugeba labiau perteikti tą nuotaiką, pojūtį.

Ar yra šiame albume kas nors gero? Na, truputį. Kiek įdomesnis paskutinis gabalas “Dark Closure”, kuriame išlenda ir lyriškumas, gal net lašas epiškumo. Šiaip gana neblogas (lyginant su visu albumu) gabalas, nors tekstai – nekokie: ne tik pasikartojantys, bet ir girdėti (jei ir ne “vienas prie vieno”) tame pačiame albume. Ir pagalvoji, kodėl čia tiek daug to kreipinio “tėve”? Gal čia krikščioniškojo blacko grupė? Na, tiek to. Dar ausį patraukia 8 gabalas – “Three Of One”, kuriame girdime net ir kažką tikrai skandinaviško – tuos „folkiškus“ gitaros (“mandolinos”:) rifus. Bet juk ir tai jau oi kiek kartų girdėta.

Albumas „Holy Murder Masquerade“ – tiesiog pasiklausymui, be gilinimosi, be kažko tokio atradimo. Labai paviršutiniškas darbas savo turiniu. Geriausiai tiks klausytis po švenčių, kai galvą kankins malonios pagyr(i)os – kad smegenys dar labiau neapsunktų. Na, kaip supratot, viskas „fifty fifty“, tiek ir duosiu – 5/10.

P.S. 4 ir 9 gabalus galima rasti jų oficialiame puslapyje www.impious.net.

IMPIOUS „Holy Murder Masquerade“
2007 © „Metal Blade Records“

1. The Confession
2. Bound To Bleed (For A Sacred Need)
3. T.P.S.
4. Bloodcraft
5. Holy Murder Masquerade
6. Death On Floor 44
7. Slaughtertown Report
8. Three Of One
9. Everlasting Punishment
10. Purified By Fire
11. Dark Closure