DIMMU BORGIR „In Sorte Diaboli“ – spindesys ir skurdas

Taip pat skaitykite DIMMU BORGIR „In Sorte Diaboli“ – ta miela bekvapė substancija…

Vietoje įžangos turiu pasakyti, kad šio teksto autorius jau nebėra entuziastingai metaline muzika ir jos naujovėmis besidomintis klausytojas. Kurį laiką vis daugiau sielai artimesnių dalykų randu kiek kitokioje arba visiškai kitokioje muzikoje. Vis tik toks pats dėmesys, kaip kadaise, yra išlikęs ypač didelį įspūdį padariusioms metalinėms grupėms. Tačiau dėl minėtos priežasties naujus jų kūrinius tegaliu vertinti savo ankstesnių patyrimų ir pačių laiko patikrintų favoritų kūrybos kontekste.

„In Sorte Diaboli“ buvo mano viena labiausiai laukiamų metalinių naujienų – DIMMU BORGIR visuomet žavėjo savo kūrybos forma, jos kokybe. Tačiau niekuomet nesupratau jos idėjinio turinio, jutau atotrūkį tarp minties ir jos pateikimo formos. Šį kartą, tiesą sakant, naujojo albumo, pasirodysiančio balandžio pabaigoje, koncepcija sukėlė ir šypseną. Pasakos yra gerai, jeigu jos nepretenduoja į objektyvius argumentus realių reiškinių kritikai. O DIMMU BORGIR skelbiasi esą „In Sorte Diaboli“ kritikuoja „šių dienų organizuotos religijos politinius bei socialinius piktnaudžiavimus“. Kūrinio koncepcijos esmė: viduramžiais (turbūt, norvegų supratimu, jie tebesitęsia) gyvenančio krikščionių (kieno gi daugiau) dvasininko atradimas, jog jis priklauso tamsiosioms jėgoms. Daug neaiškindamas to, ko suprasti man neduota, pasakysiu tiek, kad galima būtų išvesti paralelę tarp šios idėjos ir tokios pat fikcinės situacijos, kuomet subrendęs mergininkas staiga atranda, kad jam patinka jo ūsuotas kaimynas, ir dėl to pradeda niekinti moteris, o jo istorija panaudojama antifeministinei propagandai. Tebūnie idėjinis vingis toks…

Kalbant apie muziką, iš karto galima apibendrinti: DIMMU BORGIR ir pasikeitę, ir atpažįstami. Tačiau tie pasikeitimai bent manęs nesužavėjo. Skirtingai nei ankstesnių albumų atvejais po pirmųjų neįprastai trumpo (vos per 40 minučių) „In Sorte Diaboli“ perklausymų visiškai niekas į atmintį neįstrigo. Nebent, jeigu būčiau verčiamas, išskirčiau leidinio reklaminį „arkliuką“ – įžanginę kompoziciją „The Serpentine Offering“. Tačiau, mano supratimu, ji sunkiai prilygsta „Death Cult Armegeddon“ „veidui“ – „Progenies Of The Great Apocalypse“, ar tokioms DIMMU BORGIR kūrybos ir apskritai sympho-black aukštumoms, kaip „Blessings Upon The Throne Of Tyranny“ ar „Mourning Palace“. Jeigu per ankstesnius albumus tarsi keliavau kaip per kalnus, lygumas ir daubas, tai šį kartą muzika plaukia beveik vienodu srautu, kuriame nėra ryškesnių melodijų ar kūrybinių idėjų, arba jų yra tik nuotrupos, fragmentai, nedarantys kūrinių išskirtinių. „In Sorte Diaboli“ su šiek tiek išimčių girdžiu kaip geresnių ar prastesnių gitarų rifų rinkinį – tarsi atlikusį nuo ankstesnių albumų. Sugrota be abejo viskas idealiai – šį kartą visų pirma tik tai neleido išjungti grotuvo. O dar ir dar albumą perklausyti vertė abejonė – o gal vis tik reikia dar kartą pabandyti atrasti „In Sorte Diaboli“ žavesį. Kol kas nepavyko…

Į ausis krito dar ryškesnės, nei paskutiniame albume, gitaros. Apskritai, „In Sorte Diaboli“ dominuoja jos bei iškeltos „bačkos“. Galbūt toks garso dizainas iš tiesų tinkamiausias tokiai tiesmukai muzikai, tačiau šiuo sprendimu skambesys yra kiek nuskurdintas. Ir, visų pirma, tai pasakytina apie kitas būgnų komplekto dalis. Tuo pačiu albumas turi dar vieną neįprastą momentą – Hellhammerio stilių. Jo talentas yra visuomet daugiau ar mažiau atpažįstamas, kur ir kokią muziką begrotų. Tačiau turbūt šis medalis taip pat turi dvi puses. Hellhammerio stilius gal kiek neįprastas DIMMU BORGIR, bet kažin, ar tokio lygio grupei reikalingas keliose grupėse besikartojantis štampas. Kad ir koks jis puikus bebūtų. Juolab, kad tai nėra įspūdingiausias šio būgnininko darbas. Manyčiau, kad Nickui Barkeriui buvo pavykę labiau atitrūkti nuo CRADLE OF FILTH…

Vienas kiek neįprastų pastarojo meto DIMMU BORGIR kūryboje momentų – „atmosferinė“ instrumentuotė. Šį kartą atsisakyta orkestro (nauja tendencija, turint mintyje paskutinįjį THERION darbą?) ir leista pasireikšti Mustis kūrybiškumui. Manyčiau, tai yra vienas geriausių su šiuo albumu susijusių sprendimų. O tokios soundtrackinės kompozicijos, kaip „The Fallen Arises“, kelia norą ateityje iš šio gabaus jaunuolio sulaukti tokio stiliaus asmeninio leidinio. Nors „In Sorte Diaboli“ muzika kiek mažiau simfoniška, o sintezatoriai pastumti į antrąjį planą, orkestro čia tikrai nepasigendu – „atmosfera“ sukuriama mažiau tradicinio, tačiau įdomesnio, nors ir sintetinio skambesio garsais ir be pernelyg didelio orkestriniams-metaliniams deriniams dažnai būdingo bepabostančio patoso.

Vokalinė dalis DIMMU BORGIR kontekste niekuo neišsiskirianti. Albume vėlgi padainuoja ir Vortex. Tačiau, sužavėtas puikiomis jo vokalo partijomis paskutiniame ARCTURUS albume, vis tik labiau vertinu šio puikaus balso savininko indėlį pastarojoje grupėje.

Manyčiau, kad black metalo, pagal jo tradicinę sampratą, DIMMU BORGIR kūryboje liko labai nedaug (ar pastaruoju metu jo apskritai buvo? – klausimas greičiausiai nebus vienareikšmiškai atsakytas). Grupė turbūt jau yra atradusi savitą stilių, kurį kiekviename albume varijuoja. Šį kartą, mano supratimu, variacijos gavosi nykokos. Kam reikia dar daugiau gitarų, dviejų „bačkų“ kalimo ir tiesmuko metalo, galbūt naujuoju albumu bus sužavėti, tačiau bent aš, anksčiau su kiekvienu šios „pop“ grupės kūriniu patirdamas kažką įdomaus, šį kartą nieko pernelyg naujo ir ypatingo nepastebėjau, o po kelių perklausymų pajutau, kad „biurgerių“ jau persivalgiau… Nors buvau ir labai alkanas, reikėjo visai nedaug…

DIMMU BORGIR „In Sorte Diaboli“
2007 © „Nuclear Blast Records“

1. The Serpentine Offering
2. The Chosen Legacy
3. The Conspiracy Unfolds
4. The Sacrilegious Scorn
5. The Fallen Arises
6. The Sinister Awakening
7. The Fundamental Alienation
8. The Invaluable Darkness
9. The Foreshadowing Furnace