Albumai
DARK TRANQUILLITY „Fiction“ – kai darbas pavadinamas pramanais...
Iš šio šešeto tikiuosi tikrai daug, todėl, atvirai kalbant, buvo baisu paspausti mygtuką „play“. Vis dar tikėjausi rasti kokio menko šių Gioteburgo death atstovų nuokrypio į platesnę muzikinę erdvę nors mažoje kurio nors kūrinio kertelėje. Kur gi! Iki šiol nežinia, ar muzikantai tiesiog susilažinę, kad negros nieko kito, kaip tik viską sena iš kitos pusės, ar jau nebėra to pirmųjų gyvavimo metų kūrybinio potencialo.
Taip, įrašo garso kokybė tiesiog nepriekaištinga. Instrumentai puikiai dera tarpusavyje: nėra diskriminuojamo styginio, nėra ir ausį rėžiančio solinuko daužymo. Neuosčiau, bet, manau, ir disko dažai kvepia kaip „Character“. Rieda gabalas po gabalo, spaudžia galvą tik viena mintis: kažin, ar tie žmonės kada grojo per tuos du metelius nuo pastarojo savo leidinio? Manau, nėra manančių, kad Niklas Sundin ar Martin Henriksson nesugebėtų parodyti geresnių aranžuočių techniniu atžvilgiu.
Visu albumu muzikantai tiesiog stumia iš melodingojo death metalo soluotės sąvoką. Taip, to gėrio, jei laukiate, čia tikrai nebus. Užuomazgų šmėsteli tik pačioje „Blind At Heart“ pabaigoje. Tačiau palaimą užgesina po kelių sekundžių skelbiantis dainos pabaigą akordas. Nesulauksite ir techniškų rifų atlikimo sprendimų. Atrodo, kad tik vienas Martin Brändström stengiasi parodyti, jog moka kažką daugiau, nei groti 2005 metų repeticijoje. Suprastėjo net albumo apipavidalinimas: beliko tik grupės inicialai ir viską dengiantis nelabai aiškus rūkas.
„Nelenda“ šis albumas visai, kad ir kiek kartų jo klausytum. Nebėra nei atmosferos, kurią dar mena mūsų senoliai veteranai, nebėra nei jėgos, kuri smegenis smagiai kapotų jaunimui. Gitaros atrodo jau „sulipo“ į vieną ir nebesiskiria nei partijomis, nei melodijos pagrindą sėjančiomis „velnio natomis“. Būgnų partijos ištisai monotoniškai muša tą patį ritmą. Tiesa, kiek besikeičiantį, bet kur galingi perėjimai per tomus ar bent plakimas lėkštėmis?.. Nebeliko ir lyrinių bosinės gitaros intarpų, primenančių plienines balades su mosuojamais žiebtuvėliais gerbėjų rankose. „Misery’s Crown“ primena ankstesnius DARK TRANQUILLITY bandymus padaryti lyrišką intarpą viduryje dainos, kurie geruoju iki šiol nesibaigdavo. Taip yra ir šį kartą. Visiems „prisiminimams“ galą padaro moters balsas. Nežinia, nei iš kur jis atsirado, nei kam jo ten reikėjo. Atrodo, būtų pakakę paspausti „stop“ likus dviems minutėms iki finišo.
Kaip ten bebūtų, norisi ir pagirti garbią komandą. Tad paminėkime kūrinių melodingumą. Jo vis daugėja, švedai vis dar bando išspausti ašarą net ant deatherio skruosto (ar bent ant jo merginos skruosto). Dainų tekstai taip pat spinduliuoja slogią, niūrią nuotaiką, bet tuo pačiu metu išlieka asmeniški ir labai paslaptingi. DARK TRANQUILLITY turi pakankamai gerą melodingojo death growlo meistrą Mikael Stanne. Pastarasis išlaiko savitą visiškai nepakitusį stilių ir man gera dar kartą pakraipyti ausį girdint mielą gerklės darbą.
Žinoma, sunku šiais laikais sulaukti muzikinio stebuklo. Kažkuris praėjusio amžiaus kompozitorius net yra pasakęs, kad absoliučiai visa muzika jau sukurta. Žvelgiant į muziką iš kūrybinių aspektų, bent jau šiais metais galime nesitikėti sulaukti gerai supjaustyto ir skaniai iškepto mėsos gabalo, kuris sočiai ir lengvai slystų per išalkusią dvasios gerklę tiesiai į jos skrandį.
Išvada būtų trumpa: ilgas blaškymasis pirmyn – atgal, savito skambesio ieškojimas, pagaliau jis ir surastas, bet, kaip sėdo muzikantai pailsėti, taip ir nebepakilo. Juk nereikia perleisti to paties albumo dešimt kartų, kad užtvirtintum savo vardą rinkoje… O gal jie to ir siekia?..
Galbūt už tai toks ir vertinimas…
Vertinimas: 6/10.
DARK TRANQUILLITY „Fiction“
2007 m. „Century Media Records (USA)“
Trukmė 45:46
1. Nothing To No One
2. The Lesser Faith
3. Terminus(Where Death Is Most Alive)
4. Blind At Heart
5. Icipher
6. Inside The Particle Storm
7. Empty Me
8. Misery’s Crown
9. Focus Shift
10. The Mundane And The Magic
Komentarai
eikit jus visi na…., geras tas albumas !
Taip randuosi uzsienyje Jav,colorado valstijoje
Shit happens….Grotuve sukasi “SEPTIC BROILER- “Enfeebled Earth”.Va Čia tai kultas…
yra toks character ir damage done, bet damage done cia niekuo detas, o tie yra nevyke perleidiniai du, – charakter ir sis fiction, Pavadinime visa tiesa
“Juk nereikia perleisti to paties albumo dešimt kartų” čia visi, atrodo, pritaria šiam sakiniui. jeigu nesikeičia žanras, tai dar nereiškia, kad albumai vienodi. Jūs man pasakykit, kuris DT albumas skamba kaip Fiction?
bent jau man tai damage done buvo puikus albumas. šiaip kiekvienam jų darbe galima rasti gėrio :)
Nematau nieko blogo recenzijoje. Tiems, kurie nori šią temą vystyti, siūlyčiau užvesti forume temą “mano svarūs pasiūlymai recenzijų rašytojams”.
O dėl DT, tai čia “končenas” reikalas. Albumai iki Projector (įtraukiant ir jį) tikrai turėjo kažkokio cinko man. Po to – pilkuma ir banalybė…
Jiems reikėjo dar prieš kokius 5 metus išsiskirstyt. Būtų bent kultine grupe likę.
Bimbos profilyje:
Miestas: colorado.
O DT kaip tik dabar turuoja Šiaurės Amerikoje.
Bimba, o kur tu cia spejai sudalyvauti ju naujojo albumo pristatyme? Nesupratau. Uzsienyje esi?
Nors recenzija ir nekokia naujojo albumo,bet koncerte viskas sauniai skambejo ir buvo smagu.Tik publikos buvo mazai.
“Jei albumas yra prastas – kodėl jis recenzijuojamas ?”
Va man gerokai liuobteli per galvą tokie pareiškimai…
visai nieko albumas. aisk nieko naujo ir yspudingo. bet norma. butu gerai juos gyvai isgirst
aš, taip reikia suprast, parašiau kitą žodį, kurio tokia pati transkribcija :) nieko baisaus :)
panaši makalošė: ice cream vs. I scream :)
Sol ir Evilized ar jus girti?Taigi “The Mind’s I”
man šitas albumas visai neblogas. o geriausi DT tai ko gero “the gallery’ ir “the mind’s eye”. net nežinau, kruis labiau patinka;)
savotiškai žavus ir pirmasis albumas. toks natūralus, nešlifuotas per daug
The Mind”s One yra geriausias.Kas kvailiausia,kad ji pavoge Vilnietis kuri priemiau nakvoti 1999 metais.Paulius vardu.Tuo paciu metu nupiso ir BATHORY “Blood On Ice” Originala.Whatever…..
autorius turbut nusizude:)) as toli grazu nesikabineciau prie to ka paminejo komentatoriai kiti.Tos metaforos labai taiklios ir grazios.Mane uzpiso tokie sakiniai:
“Vis dar tikėjausi rasti kokio menko šių Gioteburgo death atstovų nuokrypio į platesnę muzikinę erdvę nors mažoje kurio nors kūrinio kertelėje. Kur gi! Iki šiol nežinia, ar muzikantai tiesiog susilažinę, kad negros nieko kito, kaip tik viską sena iš kitos pusės, ar jau nebėra to pirmųjų gyvavimo metų kūrybinio potencialo.”
Aukstos natos:)))
Toliau:
“Visu albumu muzikantai tiesiog stumia iš melodingojo death metalo soluotės sąvoką. Taip, to gėrio, jei laukiate, čia tikrai nebus.”
Toliau:
Nelenda“ šis albumas visai, kad ir kiek kartų jo klausytum. Nebėra nei atmosferos, kurią dar mena mūsų senoliai veteranai, nebėra nei jėgos, kuri smegenis smagiai kapotų jaunimui. ”
Ohohpoh
Neigiamos recenzijos yra tiek pat naudingos, kiek ir teigiamos – padeda pinigu sutaupyt vertesniam pirkiniui :)
Prie autoriaus stiliaus kabinetis nematau prasmes – jei kas mano, kad gali pavaryti geriau, nemanau, kad iskiltu kokiu nors kliuciu pasireiksti :)
Būtent, kodėl taip „koncentruojiesi ties šūdu“ ir tiek ardaisi dėl recenzento darbo?
Man pačiam tai labai aišku pasidarė iš šio recenzijos, ką tame albume galima išgirst. Yra tokia sąvoka kaip „daržovė“, tai va – DT jau kuris laikas atrodo kaip „daržovė“. O tie lyriniai intarpai yra autoriaus minties dėstymo reikalas. Suteikia rašytiniam jausmui stiprumo.
Bet iš tikro – recenzija kaip ir visos kitos ferrume: pradžioje, viduryje ir pabaigoje prikišta visokių Birutės stiliaus “nepuolančių” minčių, o visa recenzija tinka betkuriam muzikos albumui. Apie muziką nepasakoma niekas išskyrus tai ką autorius “jautė” klausydamas tą sumautą CD (lyg tai būtų paimta iš jo draugo dienoraščio). Kur visokios istorinės, struktūrinės, idėjinės ir poetinės analizės ?
Jei albumas yra prastas – kodėl jis recenzijuojamas ? Juk tikriausiai yra daugybė kitų gerų, recenzijos vertų albumų. Kodėl susikoncentruoti į šūdą ?
ašara ant deatherio skruosto :DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
neatleistina
O man iš DT labiausiai imponuoja 1999 metų albumas “Projector”. Nors naujojo disko dar neklausiau, bet labai abejoju, jog jis perpjaus tąjį šedevriuką, nes paskutinieji švedų diskai kažkaip turėjo artėjimo link negiamo rezultato tendenciją.
Kas dėl recenzijos… Visi kažkodėl tikisi, kad bet kuri recenzija, reportažas ar straipsnis įtiks būtent jo stiliui. O dar neduok die nesutaps muzikinis skonis ir leptelsi ką nors apie jo dievukus… Kaip pirmai Reaper’io recenzijai, tai manau visai neblogai.
Susidarė toks įspūdis, kad recenzentas albumą perklausė max kokius 3 kartus. Tikėjos “nuokrypį” kažkokį išgirst – neišgirdo, tai ir nesistengė įsiklausyt į patį darbą.
Recenzijai – 2/10
Albumui – 8,5/10
Na, aš už save galiu atsakyti, jo rašiau recenzijas Ledo Tako Ad Armai. Keletas išlikę LT internetinėje svetainėje, kitos – grupių, kurias recenzavau, saituose.
Dariau ir interviu su Obtest ir Dissimuliation baltarusių žurnalui M, taip, kad…
Kita vertus, kaip kažkas ferrume rašė, jei iš tikro šūdą groja, tai nesvarbu, kad lietuvis, ar, kad garsus vardas, visvien reikia tą pasakyti. Taigi, pastangos dar ne viskas.
kaip sake kazkas is zymesniu literaturos kritiku: “kadangi pats rasyti nemoku, tai kritikuoju…” :)
cia as apie recenzijos kritikus…
velnio natos, dvasios gerklė, ašara ant deatherio skruosto, diskriminuojantis styginis
gal neberašykit poezijos
Man tai kūrybos viršūnė buvo THE GALLERY.
Ten buvo tokia įmantrybė,kaip Reaper recenzija – kartais sakinį teko po du kartus paskaityti,kad tesingai suprasčiau,ką autorius norėjo pasakyti:)
Ja, Dark Tranquility turbut daugelis iprate matyti kaip leidziancia visiskai skirtingus albumus, bet labai kokybiskus iskirtinius ir nenuvylincius. Kurybine prasme virsune buvo turbut 02 Damage Done. Vaizdas tarytum muzikantai ant jo butu uzsicikline : Character visiskai nebuvo nieko naujo, tarytum bandymas sukurti ant to paties pagrindo dar kazka giliau, bet tikrai nevykes, nors albumas ir nebuvo prastas, taciau originalumo nulis, dabar sitas ..velei tas pats, jokio originalumo, kazkoks prdukcijos varymas, nors kazkuris is ju ir sake, jauciu kad sukurume tikrai kazka intriguojancio ir nepaprasto…nezinau nezinau kaip ivardyti ta pasakyma..gal jie ir nuosirdziai dare, bet tiesiog pasiektas taskas, kuriame tu arba mirsti arba darai kazka visiskai kitaip..gal tada reikia pasielgti kaip immortalai po sons of the northern darkness, tisiog Abathas jaute turbut, kad viskas pasiekta, reikia pertraukos. Na o siaip jei pamirsti originaluma ir duoti zmogui pirma karta pkalusyti, negirdejusiam ankstesniu, gal ir visiaj nieko..man ypac treciasis istrigo, viena ko pradzia verta, dar ismetus 8 ir 10 lauk visaij galima klausyt, bet jausmu ….deje nesukelia…….tik nuolat mastai apie asmenybes vienisuma ir beprasmiskuma svetimumu pertekusioje modernybeje…6 turbut tinkamiausis balas ir yra, is bedos 7 galima islauzt
Deja, turiu pripazinti, kad mano asmenine nuomone visiskai sutampa su recenzento nuomone. Liudesys…