LUCTUS/ARGHARUS „Sonitus Caeli Ardentis“ – naujo karo riksmai metalinėje Lietuvos padangėje

Taip pat skaitykite LUCTUS / ARGHARUS „Sonitus Caeli Ardentis“ – lietuviško black metalo ateitis

Pagaliau rankose laikau šį trylikos dienų „senumo“ ilgai lauktą leidinį. Pirmą kartą čiupinėjant diską į akis krenta puikus splito apipavidalinimas, paskutiniu metu tapęs kone prekiniu „Ledo Tako“ ženklu. Ilgokai pavartęs leidinį rankose šiaip ne taip radau dizaino „kaltininką“ – itin užslaptintą „Svetimą veidą“. Sveikinimai jam (ar jiems?) – padirbėta išties puikiai. Telieka įsitikinti, ar ir muzikinė (kitaip tariant, svarbiausia) produkto dalis tokia pat kokybiška. Pirmyn!

Albumą pradeda LUCTUS – karingo patriotiško juodmetalio vieno žmogaus grupė. Nenoriu pasakyti, kad tikėjausi kažko geresnio, tačiau kad kažko kito – tai jau tikrai. Su LUCTUS susipažinau perklausęs 2004-ųjų albumą „Ad Arma“, todėl akivaizdu, kokie buvo mano lūkesčiai. Šiame darbe Simonas gerokai pakeitė muzikos skambesį – ritminės gitarų figūros daug agresyvesnės, linkstančios į thrash metalą, kartais netgi į hardcore (na, tarkim „Filthy Guts, Blood and Shit“), būgnai aštresni, tačiau neįkyrūs, puikiai girdimas ir skambesiui daugiau konkretumo priduodantis bosinis būgnas, daugmaž „fūzuoti“ vokalai, mažiau melancholijos tiek muzikoje, tiek ir tekstuose. Kažkiek nustebino lengvas industrinis kvapelis, užuodžiamas jau albumo įžangoje. Šį „aromatą“ paaštrina bent jau mano ausiai į industrinę muziką apeliuojantys ir anksčiau minėti „fūzuoti“ vokalai.

Trumpai apžvelgsiu visus kūrinius, sudarančius šią albumo dalį. Taigi pirmoji kompozicija – „World of Blades“. Puiki, daug žadanti, niūri ir beveik apokaliptinė įžanga, užleidžianti vietą geram „gabalui“ energingo, gerokai tėškiančio į veidą metalo. Jau klausant šio kūrinio pasidaro aišku, kad Simonas visgi nepamiršo ankstesniajam albumui būdingos melancholijos, kuri čia saikingai ir skoningai persipina su agresija ir pykčiu.

Žygiuojam toliau. „Filthy Guts, Blood and Shit“ prasideda gitaros rifu, naiviai primenančiu karinį maršo ritmą. Tai netrunka ilgai ir ausis vėl užlieja energingi thrash/black rifai. Klausant šio kūrinio šiek tiek „užkliuvo“ maždaug įpusėjus trečiajai minutei prasidedanti ritminė makalynė. Ko gero, buvo norima išpešti kažkiek progresyvumo rimto sekcijoje, tačiau visa tai skamba kiek keistai ir… na, kiek ne savo vietoje. Trečiasis kūrinys – „Už Lietuvą!“. Neturiu ką ir pridėti prie to, kas jau buvo pasakyta ar parašyta apie šią kompoziciją. Labai geras patriotizmo užtaisas, įvyniotas į metalu blizgantį muzikinį popierėlį. Puiku!

„Don‘t Sign the Armistice“ prasideda gana nevykusiu, karių žygiavimą imituojančiu garso efektu. Puikiai suprantu, kad norėta perteikti karinę kūrinio bei viso albumo dvasią, tačiau pasirinkta vaizdinė priemonė – mažų mažiausiai nuvalkiota. Viena laimė, kad tai nė kiek negadina paties kūrinio, kuris savo skambesiu ir kovine dvasia tarsi susilieja su po jo sekančia kompozicija „Age of Decadence“. Paskutinis ir, ko gero, labiausiai mane sužavėjęs šios dalies kūrinys – „No Future for Your Future“. Tai, ką girdime, yra aukščiausios prabos thrash/black metalas, pagardintas mažiau „fūzuotu“ ir netgi kažkiek dainingu vokalu. Kūrinys baigiasi ramia gitaros partija, kuri tarsi piešia neįprastai melancholišką mūšio lauko peizažą. Šiuo būdu puikiai užbaigiama pirmojo albumo dalis, tarsi turinti visas reikiamas metalines kompozicines dalis – pradžią, galvos kratymą ir pabaigą.

Priešingai nei LUCTUS dalis, ARGHARUS ketvertuko pusė tartum nesusilieja į vientisą visumą. Tiksliau tariant, kūrinių nesieja tokie akivaizdūs ryšiai, kaip „intro“ ar „outro“, tačiau muzikine prasme jie sudaro vieną masyvų kūną.

Pirmasis kūrinys „Nusiramink Prieš Audrą“ išnyra lyg iš niekur. Man truputį nesuprantamas tas gitaros „atėjimas“ iš tylos, lyg nebūtų buvę galima kūrinio pradėti kitaip. Laimei, tolimesnė kūrinio eiga sutvarko visą reikalą. Jau pačioje pradžioje puikiai pateisinamas tokio reiškinio, kaip „blastbeat“ pavadinimas. „N.P.A“, kaip ir likę trys ARGHARUS kūriniai, pasižymi įdomiomis kompozicijomis. Standartinį juodmetalio „plakimą“ paįvairina lėtesnės ritminės partijos, šalti, kone industriniai, kažkiek Satyricon primenantys gitaros „užvažiavimai“. Vokalas nėra iškeltas į pirmą planą (kaip, tarkim, LUCTUS atveju), juodmetalinius klyksmus kartkartėmis maloniai pagardina žemas riaumojimas.

Antrasis ir, ko gero, mano mėgstamiausias kūrinys – „Pašauktas Delčios“. Didinga, gal netgi kiek pompastiška įžanga tiesia kelią energingai ir tuo pačiu atmosferinei kompozicijai. Ko jau ko, bet niūros, nihilistinės atmosferos ARGHARUS kūriniai tikrai nestokoja. Netgi ganėtinai thrashovai prasidedanti „Žvaigždės Aukštybėj Užges“ negriauna ARGHARUS kuriamos neapykanta persunktos, slogios atmosferos. Paskutinis kūrinys „Niekšas“ tiek lyrine, tiek ir muzikine prasmėmis karūnuoja ARGHARUS indėlį į „Sonitus Caeli Ardentis“. Energingi ir greiti ritminiai gitarų deriniai puikiai persipina su greitomis būgnų partijomis bei mizantropišku vokalu, spjaunančiu ydingai žmonijai į veidą.

In Summa. „Sonitus Caeli Ardentis“ – tai dar viena puošmena Lietuvos pogrindinės muzikos galerijoje. Albumas puikiai pateikia dvi viena už kitą jaunesnes komandas, įnešančias naujo tvaiko į mūsų mažą, bet akivaizdžiai besiplečiantį ir tobulėjantį, ekstremaliosios muzikos „pasaulėlį“.

Vertinimas: 9/10

LUCTUS / ARGHARUS „Sonitus Caeli Ardentis“
© 2007 „Ledo Takas Records“

LUCTUS
1. World of Blades
2. Filthy Blood, Guts and Shit
3. Už Lietuvą!
4. Don‘t Sign the Armistice
5. Age of Decadence
6. No Future [for your future]

ARGHARUS
7. Nusiramink prieš Audrą
8. Pašauktas Delčios
9. Žvaigždės Aukštybėj Užges
10. Niekšas