VOLUSPAA „Asa“ – iš sudegusių bažnyčių pelenų

Ko galima tikėtis iš komandos, egzistuojančios 16 metų ir tik dabar išleidžiančios pilną albumą? Vieni pasakytų, kad čia kažkokie lūzeriai, iki begalybės tempę gumą ir nežinia ką tiek laiko veikę. Kiti galbūt būtų mandagesni ir manytų, jog grupei paprasčiausiai pritrūko sėkmės pasirašant greitą sutartį. Treti, prisiklausę mitų apie grupės neva sfinksišką prisikėlimą iš Norvegijoje kadaise dažnai liepsnojusių bažnyčių liekanų, galbūt įžvelgtų dangiškos rūstybės prakeiksmą. Dar kiti…

O tie kiti verčiau paims į rankas norvegų VOLUSPAA šviežią produktą „Asa“ ir atidžiai įsiklausys, kokį velnią groja grupė, stilistiškai apibūdinama kaip black/viking/folk/acoustic… Imu šį diską, atkeliavusį tiesiai iš leidėjų Australijoje, ir aš. Klausau vieną, antrą, trečią sykį… Kiekvieną kartą atrandu vis kažkokių naujų sąskambių ir niuansų. Ir kaskart „Asa“ mane „kabina“ vis labiau. Taip, juodmetalis čia sudaro pagrindą, tačiau jis daugiau su pagan elementais negu tas šabloniškas ir dažnai greitai nusibostantis „trū“. Vikingiški motyvai skamba ne tik norvegiškuose tekstuose, bet ir visoje albumo dvasioje. Moteriško vokalo intarpai, choralai, akustiniai gitarų akordai, kiti styginiai bei klavišiniai labai paįvairina skambesį ir suteikia albumui gaivaus melodingumo. Na, o atšiauraus krašto folkloras su grynai tautiškomis giesmėmis, apeiginiais elementais ir savitais instrumentais tikrai nemaža dalimi lemia taip visur akcentuojamą grupės išskirtinumą.

Kokį kūrinį bepaimtume, niekur nerasime vienalytės linijos. Visi jie dvelkia sava atmosfera, savitu motyvų išdėstymu, gana originaliais sprendimais. Nors jie gana paprasti, viskas skamba labai galingai. „Asa“ pavadinimas taip pat ne kažkokios begalinės išmonės vaisius: paprasčiausiai taip vadinasi vietovė, kurioje įsikūrusi disko įrašus „pagimdžiusi“ studija. Tuo tarpu grupės pavadinimas siejasi su garsia mitologine poema ir tik patvirtina jos narių meilę savo šaliai ir jos istorijai. O jei geriau įsižiūrėsime į grupės sudėtį, tai joje pastaruoju metu tėra vienas narys, nors įrašuose ir ypač pasirodymuose jų skaičiuojama gera pusė tuzino. Dargi istorija byloja, kad dėl nestabilios sudėties grupė faktiškai nugrimzdo į „poilsį ramybėje“ net septyneriems iš tų 16 metų. Ir tikrai smagu, kad tie metai nelėmė „amžino atilsio“.

Disko viršeliu šniokščia audringa jūra, plukdanti senovinį vikingų laivą. Galbūt jis į visų tų, kurie susidurs su VOLUSPAA kūryba, ausis ir širdis atgabens pasitenkinimą čia apžvelgiamu tvariniu ir tiesiog gerą nuotaiką. Taigi kalavijas rankoje, raguotas šalmas ant galvos ir… malonaus klausymo!

Vertinimas: 9/10

VOLUSPAA „Asa“
© „Aurora Australis Rec.“, 2010
Trukmė 53:38

1. Av sin klokskap
2. Hennes Rost
3. Reis deg min herre
4. Hvorfor…
5. Djupet
6. En hymne til vare udodelige forfedre
7. Ei folkevise
8. Mens manen lyser opp
9. Min plikt som far
10. Vandring
11. En tid tilbale