NOVEMBRE „The Blue“ – slepiantis už mėlynumo

Pietiečiai… Sako, jie karštesni, emocingesni, greičiau užsivedantys. Žinome mes ir jų plepumą, ilgą ir apsukrų liežuvį. Tokiose situacijose labai sunku tikėti jų nuoširdumu, paprastumu. Tuo tarpu su italais NOVEMBRE situacija priešinga – tai muzika, pulsuojanti tikrumu, lengvumu, visišku atsidavimu jausmams.

Mėgstamų, kartais ir dievinamų grupių albumų laukiame su didžiuliu nekantrumu. Kartu – šiek tiek bijodami nusivilti, tikėdamiesi, jog mūsų favoritai pateiks bent jau nedidelius šedevrus. Ši italų trijulė, pasivadinusi gražiausio rudens mėnesio vardu, 2006-aisiais po daugiau nei penkių metų tylos išleido naują diską „Materia“. Tai buvo pirmasis jų albumas, pasirašius sutartį su „Peaceville Records“. Kai praėjusiais metais pasiekė naujienos, jog kitų darbų nereiks laukti net metus, tikrai sunerimau – ar tik neims kepti diskų vieno po kito, tuo būdu prarasdami muzikos nuoširdumą? Kaip paaiškėjo vėliau, nuogąstavimai nepasitvirtino. „The Blue“ – septintasis grupės studijinis albumas, tęsiantis pirmtako „Materia“ tradicijas.

Iš tikrųjų, du pastarieji NOVEMBRE diskai žymi naują etapą grupės kūryboje. Lyginant su ankstesniais darbais, dabartinė muzika labiau atmosferiška, švelnesnė, melancholiškesnė. Nors man priimtinesnis „Classica“ laikotarpis, tačiau naujieji kūriniai irgi žavi, yra savaip įdomūs, artimi. Tiesą sakant, perskaitęs savo paties dvejų metų senumo įspūdžius, apie „The Blue“ kažko itin naujo pasakyti negalėčiau. Vis tik, lygindamas šiuos du albumus, drįsčiau teigti, jog „Materia“ buvo įvairesnis, minimaliai eksperimentinis (grupės kūrybos atžvilgiu) leidinys. Tuo tarpu „mėlynasis“ skamba… Subtiliau? Taip, manyčiau tai tinkamas žodis šiam diskui apibūdinti – visos dvylika dainų „susiklausė“ ypač vientisai.

Būčiau linkęs manyti, jog Carmelo vėl naudoja daugiau „growlo“, užtęsiant tokias vokalo partijas. Diske rasime ir energingesnių kūrinių, kaip kad „Triesteitaliana“ ar „Zenith“, nors dominuoja lėtesnio tipo kūriniai. Bet jau kur kas mažiau sutiksime ir visiškai akustinių dainų ar partijų, kurios buvo būdingos „Materia“. Kitaip tariant, šį kartą nėra bereikalingų bandymų muziką atlikti įvairiau, galbūt įdomiau. Štai čia ir slypi paprastumas.

Įrašo kokybė, muzikos atlikimas – aukščiausio lygio, itin profesionalus, tad ilgesnio komentaro ir nereikalauja.

Kita vertus, albumą vertinu iš dviejų pozicijų. Jei į „The Blue“ žiūrėsime iš bendros muzikinės pusės, diskas galėtų būti priskiriamas prie geriausių praėjusių metų albumų. Tačiau, žinant, jog tai yra NOVEMBRE, aš jį vertinu prasčiau, nei „Materia“. Nors naujasis darbas ir atrodo brandesnis, labiau vientisas, bet kažkur liko prarasta dalis emocijų, to itališko nuoširdumo. Vis dėlto tikiu, jog klausantis gyvai šie jausmai atsiskleis visu grožiu.

Vertinimas: 7/10

NOVEMBRE „The Blue“
© „Peaceville Records“, 2007

1. Anaemia
2. Triesteitaliana
3. Cobalt of March
4. Bluecracy
5. Architheme
6. Nascence
7. Iridescence
8. Sound Odyssey
9. Cantus Christi
10. Zenith
11. Argentic
12. Deorbit