AMASEFFER „Slaves For Life“ – kelionė prasideda

Benaršant po įvarius 2008-ųjų metų albumus (o jų yra tikrai nemažai gerų), nusikaltimas būtų nesuteikti išskirtinio dėmesio šiam jaunos progresyvaus metalo komandos iš Izraelio debiutui. AMASEFFER (hebr. „Šventojo Rašto žmonės“) pagrįstai lyginami su jų tautiečiais ORPHANED LAND dėl Artimųjų Rytų folko motyvų naudojimo, panašios tematikos bei solidaus konceptualumo. Visgi čia yra kai kas daugiau. AMASEFFER tikslas – nuosekliai atpasakoti ir perteikti „Išėjimo knygos“ („Exodus“) istoriją. Albumas „Slaves For Life“ turėtų tapti pirmąja šios Senojo Testamento siužetu paremtos trilogijos dalis. Tai gerai žinoma ir klasikinė istorija, tačiau vargu ar kokia kita metalo grupė yra jai skyrusi šitiek dėmesio.

Pasakojimas pradedamas liūdnai. Faraono nelaisvėje kenčiantys žydai ima prarasti išsivadavimo viltį. Bijodami, kad gali būti pasmerkti iki mirties likti vergais, jie šaukiasi dievo pagalbos. Tai skausmingai atsiskleidžia tituliniame kūrinyje „Slaves For Life“. „Birth Of Deliverance“ pasakojamas Mozės gimimas, į jį sudedamos paskutinės viltys. „Midian“ – bene agresyviausia albumo daina. Mozė, nepakentęs žiauraus elgesio su hebrajais, nužudo Egipto pareigūną ir yra priverstas bėgti į Midiano miestą. Neįprastoje baladėje „Zipporah“ apdainuojama Mozės ir Midiano miesto žynio dukters Zipporah meilė.

„The Burning Bush“ – gerai žinoma istorija apie dievo apsireiškimą Mozei per degantį krūmą. Jis gauna misiją išvesti savo tautą iš Egipto į Pažadėtąja žemę Kanaaną. Per medinę lazdą gavęs dievišką galią („The Wooden Staff“) Mozė grįžta į Egiptą su paties Jahvės reikalavimu paleisti žydus į laisvę („Return To Egypt“). Faraonui nesutikus Mozė sukelia visą virtinę nelaimių („Ten Plagues“ – vienas griausmingiausių ir vaizdingiausių albumo gabalų), kurių paskutinė ir pati žiauriausia, kuomet miršta visi pirmagimiai Egipto vaikai, galop įtikina faraoną nusileisti. Tauta išvaduojama. Paskutinis kūrinys „Land Of The Dead“ – tai atomazga. Jis skamba išties savitai: persipina nuovargis ir niūrumas su pakilumu, keista tamsia euforija. Tačiau ryškus chorinis priedainis prasklaido visas tamsumas ir tarsi akinančiai balta šviesa nušviečia kelią tolesnei kelionei…

Šiame albume nėra nieko nereikalingo (tiek kompozicine, tiek atlikimo prasme). Kiekviena daina pasakoja tam tikrą istorijos dalį ir turi savitą nuotaiką. Tiesa, albumas gana ilgos trukmės ir ypač sunkių ar greitų vietų jame ieškoti būtų beprasmiška, todėl pernelyg „užkietėjusiam“ metalistui jis gali pasirodyti nuobodus. Visgi akustinio skambesio solidumas abejingų neturėtų palikti. Turint nors kiek vaizduotės, užtenka užsimerkti, atsipalaiduoti ir pasakiškos fleitos bei įvairių Artimųjų Rytų instrumentų melodijos, derinamos su paprastom, tačiau skausmingom, ilgesingom bei visokių kitokių jausmų kupinom gitaros solo partijom, pačios galvoje ima „montuoti“ puikų filmą, kuris visiškai atitraukia nuo realybės, o įsibėgėjus dramatiškiems simfoninių motyvų lydimiems metaliniams rifams galop priverčia pakilti į viršų visus kūno plaukelius.

Panašus „dvasinis orgazmas“ kaskart vis kitoje formoje pasiekia klausytoją kiekvienoje dainoje, jei tik pastarasis nevaržo savęs griežtom nuostatom bei negaišta laiko tokiems „gudriems“ svarstymams kaip: „ar čia metalas?“ arba „ar čia progresyvas?“. Iš tiesų tai yra muzika, kuri gali būti drąsiai vadinama progresyviu metalu, nors joje visiškai nesiekiama sužavėti klausytojo ypač technišku grojimu, kreivais ritmais ar juo labiau ypač dideliu sunkumu. Visos „įmantrybės“ naudojamos saikingai ir subtiliai, nė sekundei neleidžiant pamiršti, apie ką dainuojama, ir netrukdant tuo mėgautis. Tai nėra „muzika muzikantams“ – tai „muzika melomanams“.

Grupės sudėtyje yra tik trys nuolatiniai nariai (būgnininkas Erez Yohanan ir gitaristai Yuval Kramer bei Hanan Avramovich), tačiau albumo įrašyme dalyvavo ir gausybė kitų muzikantų. Tarp jų svarbiausia būtų paminėti balsingąjį švedų dainininką Mats Levén, kuris atliko pagrindines vokalo partijas. Mats Levén jau yra sėkmingai pasireiškęs tokiose grupėse kaip THERION, KRUX, YNGWIE J. MALMSTEEN, ABSTRAKT ALGEBRA ir t. t. Šiame albume toks pasirinkimas itin taiklus. Jo švarus ir išraiškingas vokalas tobulai perteikia visus emocinius vingius. Dainuojama labai jausmingai, tačiau tame nematyti jokios pozos ar „maivymosi“. Iš dalies jo vokalo manierą galima lyginti su Roy S. Khanu iš KAMELOT arba Goef Tate‘u iš QUEENSRYCHE, nors ir šis panašumas tik labai sąlyginis.

Trumpiau tariant, AMASEFFER įkūnija visas mano labiausiai vertinamas muzikos ypatybes, sugebėdami išlikti unikalūs ir nuoširdūs. Jie nuostabiai perteikė šią įdomią Senojo Testamento istorijos dalį, pažvelgdami į įvykius jų pačių liudininkų akimis ir visiškai išvengdami bet kokio religinio pamokslavimo. Dėl visų šių objektyvių ir subjektyvių priežasčių debiutą „Slaves For Life“ laikau kol kas vienu stipriausių XXI amžiaus progresyvaus metalo albumų bei kol kas bene geriausiu mano klausytu šių metų darbu apskritai. Labai rekomenduoju visiems, kas nors kiek neabejingi progresyvui ir, žinoma, istorijai ;). Belieka tikėtis, jog kitose dviejose trilogijos dalyse bus išlaikytas tas pat lygis ir išvengta kartojimosi (nors, prisipažinsiu, neturiu nė mažiausio supratimo, kaip tai įmanoma įgyvendinti).

Vertinimas: 10/10. Šedevras.

AMASEFFER „Slaves For Life“
© „InsideOut Records“, 2008

1. Sorrow
2. Slaves For Life
3. Birth Of Deliverance
4. Midian
5. Zipporah
6. Burning Bush
7. The Wooden Staff
8. Return To Egypt
9. Ten Plagues
10. Land Of The Dead