ELVENKING “Wyrd” - ir kam viso to reikėjo?

Užduosiu greičiau retorinį klausimą: kodėl kuriamos roko grupės? Vienos susikuria, kai jų nariai išties nori ir turi ką pasakyti, kitos kuriamos (ir manyčiau tokių labai nemažai), kad būtų matomos, kompensuojama dėmesio stoka, trečios tiesiog šildosi įkvėpėjų šlovės spinduliuose. Pastaruoju atveju labai lengva pasakyti, kas tapo grupės įkvėpėju, bet kokia prasmė groti kaip „kažkas“?

Šis italų powerio kolektyvas yra akivaizdus RHAPSODY, kitų savo tautiečių, klonas. Ir tai dar būtų tik pusė bėdos. Blogiausia, kad tai – nevykęs klonas. Nors tai tik antrasis ELVENKING albumas ir man nederėtų taip griežtai jų teisti, bet iš kitos pusės nebuvo jokio reikalo tokį antrarūšį produktą mesti į tarptautinę rinką. O dabar? Maža to, kad vokalistas dainuoja angliškai su klaikiu akcentu, jis dar nesuspėja paskui ritmą, aukštos natos jam atsieina taip sunkiai, kad atrodo tuoj ims ir patrūks. Grojimo technika irgi palieka nykų įspūdį ir to negali kompensuoti instrumentų, skambančių albume, gausa. Klavišiniai, styginiai, moteriškas vokalas akivaizdžiai skirti kompensuoti technikos trūkumą, tačiau viskas baigiasi dar didesniu disonansu. Dar klaikiau atrodo, kai vyriškas ir moteriškas vokalai bando dainuoti unisonu – tokio nesusiderinusio dueto negirdėjau net per „Pūko“ radiją. O didžiausią juoką kelia power stiliaus gitariniai solo, atlikti taip, kad atrodo gitaristui trūksta poros pirštų. Dar gerai, kad jos nėra labai dažnos. Visgi greitis yra viena pagrindinių powerio sudedamųjų dalių, kaip ir Farinelio tipo vokalas, bet ne kiekvienam tai duota ir, jei su gitara zulinti dar galima išmokti, pakelti savo balso tembrą keliomis oktavomis įmanoma tik chirurginėmis priemonėmis.

Nebesinori ir minėti, kad melodijos jau šimtąsyk girdėtos ir visi muzikiniai sprendimai nuvalkioti iki skylių – ši liga būdinga visam power metal stiliui ir dar neatsirado grupės, kuri kardinaliai pakeistų susidariusią situaciją. Tos pačios melodijos atrodo kažkokios neišbaigtos, nekonkrečios, tempas kaitaliojamas pačiose netinkamiausiose vietose. Vienintelė prošvaistė – mušamieji. Pakankamai sodrūs ir energingi, būgnų perėjimai ir solo skamba visai padoriai. Dainų tematikoje irgi nieko nauja (jei kas ir vienija power ir black metalą, tai ortodoksiškas tradicijų laikymasis), tipiniai eilėraštukai apie riterius, drakonus ir virkavimas dėl seniai pasibaigusių romantiškų laikų. Įrašyta ir suvesta pakankamai gerai, kad užmaskuotų pačias didžiausias skyles. Vienu žodžiu, dar dirbti ir dirbti. Arba keisti stilių.

Vertinimas 5/10

ELVENKING „Wyrd“ © AFM Records 2004

1. The Loser‘s Ball
2. Pathfinders
3. Jigsaw Puzzle
4. The Silk Dilemma
5. Disappiering Sands
6. Moonchariot
7. The Perpetual Knot
8. Another Haven
9. A Fiery Stride
10. Midnight Circus
11. A Poem For The Firmanent