BRUCE DICKINSON “Tyranny of Souls” – tamsių ir klystančių sielų tironija

Septyneri metai — visgi mistiškas skaičius. O ypač, turint galvoje taip Bruce’o mėgstamą simbologiją, šie metai tikrai turėjo būti kažkuo išskirtini… Taigi, po septynerių metų pertraukos pasirodo septintasis jo studijinis albumas. Bruce’as žada, kad jis bus dar geresnis, dar galingesnis už ir taip jau šedevru laikomą “Chemical Wedding”. O kaip yra iš tikrųjų?

Beveik du mėnesius prieš oficialią išleidimo datą platintojams, leiblams ir visiems kitiems su sunkiąja muzika susijusiems grandams išplatinimas promo diskas. O kadangi nėra to blogio, kuris nepasireikštų internete, šis diskas yra praktiškai tuoj pat nuripinamas ir paplatinamas peer-to-peer tinkluose, kur klajoja iki šiol. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. Juk tikri fanai šį diską ir taip pirks. O susipažinti su nauju taip reklamuojamu šedevru prieš jį įsigyjant tikrai įdomu. Tad, kokie įspūdžiai?

Briuce’as yra Bruce’as. Jis “blogai” kurti, deja, negali. O ar tikrai albumas stipresnis už “Chemical Wedding”? Pirmasis įspūdis, perklausius diską — visi mes senstame. Dickinson’as irgi. Tai nebūtinai yra blogai — kompozicijos tikrai kažkaip filosofiškai brandesnės, gilesnės, bet jau atsiranda ir pakankamai daug melancholiškų, lyriškų gaidelių. Nebėra to įtaigumo, nuasmenintos, grynosios agresijos, o taip pat – to naujoviško, neįprasto skambesio, kuris tiesiog liejosi per kompakto kraštus “Chemical Wedding’e”.

Kartais net susidaro įspūdis, kad legendinis žmogus-sirena pradeda kartotis. Albume tikrai nėra nieko, ko nebuvo galima išgirsti ankstesniuose įrašuose, priešingai nei “Cheminėse Vestuvėse” (jau vien prisiminus tą gitarų skambesį!). Pats albumas atrodo lyg koks “Skunkworks” ir “Accident of Birth” kokteilis, šiek tiek dar pamaišytas ir su paskutiniuoju studijiniu įrašu…

Toks bendrasis įspūdis. Dabar šiek tiek detaliau. Muzika – graži, techniška, Roy Z yra tikrai puikus gitaristas (ko kažkodėl praktiškai nedemonstruoja savo projekte-grupėje, Tribe of Gypsies), bet vėlgi… nieko naujo. Rifai neretai jau labai nuspėjami — klausai ir kažkaip nujauti, kas bus toliau. Gitaros solo partijos, kaip visada, gražios, energijos rifuose pakanka (nors kai kur ji tampa beveik monotoniška, kaip nekintama elektros srovė). Yra viena pseudobaladė, bet nedrįsčiau teigti, kad itin stipri ir vykusi. Daug ką išgąsdinusių spaudos pranešime minimų klavišinių beveik nesigirdi — jie veikia greičiau kaip ketvirtaplanė foninė iliustracija ar net garso efektai.

Vokalas. Nė kiek nepasikeitęs. NĖ KIEK. Tiek ramus, gilus, tiek isteriškas, spiegiantis, tiek energingas, skraidinantis. Čia, panašu, Bruce’o laikas neveikia. Aukštų natų gal ir mažiau, bet ten, kur jos naudojamos, nesunkiai pastebima, kad ištraukiamos visiškai lengvai, netgi beveik atsainiai.

Tematika. Prisipažinsiu, perskaitęs pranešime apie vyrausiančią sci-fi temą, šiek tiek sunerimau. Prieš akis (o gal ausis?) pradėjo kilti visokie sintetiniai žviegesiai, elektronizuoti ritmai, modeminiai pypsėjimai ir panašūs garsiniai efektai, naudojami mokslinės fantastikos filmuose ir jų garso takeliuose… Bet, ačiū dievams, nieko panašaus nėra. Optimistiškai nuteikia jau ir albumo viršelis — XV amžiaus dailininko Hans’o Hemling’o tapyta pragaro iliustracija, o ne kokie nors Maiden’ų “Somewhere in Time” ar “Brave New World” stiliaus piešinukai. Pagrinde visas futurizmas atsiskleidžia dainų įžangose naudojamuose efektuose, ir tam tikrame tematiniame apvalkale. Pagrindine dainų tema išlieka žmogus, žmonija. Mokslo pasiekimai, technokratija — tai tiesiog dar vienas taškas, iš kurio galima pažvelgti į jį, tai yra save. Laikas eina, gyvenimo aplinkybės keičiasi, bet problemos ir žmogiškasis prakeikimas — jųjų kėlimas — išlieka tas pats. Viską reziumuojant, dainų lyrikos – tokios pat stiprios, poetiškos ir daugiasluoksnės, kaip ir paskutiniuosiuose dviejuose albumuose. Ir tos sci-fi tikrai nėra daug ar ji nėra tokia jau ryški. Poezijos ir tos pačios paslaptingos bei vargingos viduramžiškos atmosferos — žymiai daugiau.

Tad ar “Sielų Tironija” pranoksta “Chemines Vestuves”? Mano manymu, tikrai ne. Tai tikrai nereiškia, kad paskutinysis Bruce’o albumas — blogas ar silpnas. Tiesiog savo “cheminio šedevro” nebegali perspjauti net pats jo kūrėjas. Gal ir gerai, kad taip yra. Gal taip ir turi būti. O oficialaus disko išėjimo, manau, laukia išties nemažas būrys fanų. Net jau ir girdėjusių naująjį Bruce’o Dickinson’o darbą. Jūs, tikiuosi, jų tarpe?

Vertinimas: 8/10.

Bruce Dickinson “Tyranny of Souls”
© 2005 Mayan/Sanctuary records

1. Mars Within (Intro)
2. Abduction
3. Soul Intruders
4. Kill Devil Hill
5. Navigate The Seas Of The Sun
6. River Of No Return
7. Power Of The Sun
8. Devil On A Hog
9. Believil
10. A Tyranny Of Souls