GREEN CARNATION „The Quiet Offspring“ – neišsenkantis progresyvios muzikos aruodas

Neblogai sekasi matematika, nors mokykloje nemėgau šios disciplinos, taigi suskaičiavau, kad praėjo jau 15 metų, kai pirmą kartą sunkiosios muzikos scenoje nuskambėjo du žodžiai – GREEN CARNATION. Tiesa, tuomet jie nedaug ką tereiškė, o netrukus ir visai pranyko EMPEROR bei IN THE WOODS… šešėlyje. Bet, čiort pobieri (čia ne žymiosios komedijos slaptažodį prisimenant), po aštuonerių metų šie du žodeliai vėl suspindėjo naktyje, vėliau – dienoje, paskui palaimingai užsimaskavo, o šiemet štai ramiai susilaukė ketvirtojo palikuonio. Tchortas ir komanda vėl turi pasakyti daug ką gero, taigi, „The Quiet Offspring“.

Kartais norisi detaliai apibūdinti kiekvieną kūrinį, nes jie albumuose būna skirtingi, tiek motyvų kaitos, tiek įdomumo bei originalumo požiūriu. Šį kartą turime kitokį variantą. Diskas toks vientisas, kad jeigu nebūtų tarpų, sakytum, tęsiasi viena kompozicija iš daugelio dalių. Beje, GC istorijoje to būta iš tiesų – 2001 m. „Light of Day, Day of Darkness“ vienas kūrinys trunka visą valandą. Tik dabar nereikia suprasti, jog viskas vienoda ir nuobodu, anaiptol. Vientisumas šių norvegų kūryboje reiškia išbaigtą koncepciją ir idėjų pilnatvę. Girdime puikų progresyvą, kuris, tiesa, kiek pasunkintas, lyginant su tradiciniu šio žanro skambesiu. Be to, daug kur (gerąja prasme) dvelkia senojo roko naftalinu, besipinančiu su moderniais efektais, lyriškumu, skambiais klavišinių pasažais… Keista, bet vokalas vietomis primena Dave Mustaine, kurio muzikos progresyvu niekaip nepavadinsi. O šiaip būdingas heavy, powerio ir to paties minėto progresyvo atlikėjams. Bet juk Tchorto gitara skamba ir bleko grupėse. Taigi, situacija visiškai ne eilinė.

Kad ir kaip norėtųsi neminėti atskirų kompozicijų, keletas tiesiog neišvengiamai čia peršasi, kadangi išties yra išskirtinės. „A Place For Me“ įspūdingumu ir įvairove nenusileidžia „Operos fantome“ skambančios muzikos grožiui. „The Everlasting Moment“ patraukia maloniu vokalo skambesiu ir muzikos technika. „Dead But Dreaming” vienintelė kvepia net kelių grupių (tame tarpe tautiečio MORTIIS) idėjomis, nors yra išskirtinai techniška. „When I Was You“ – tikra melodingumo epopėja. Na, o kitos turi ilgą, prasmingą ar keistą pavadinimą, o „vaikai žaidžia“ net dvejose dalyse. Pastarosios dvelkia klasika, yra ramios ir lyriškos, tarsi lopšinės. Ta proga reikia paminėti, kad visų šešių virtuoziškų ir ypač techniškų „The Quiet Offspring“ įrašiusių muzikantų nuotraukos ištrauktos iš tėvų ar senelių skrynių ir byloja apie jų nerūpestingą vaikystę. O ant voko besivaidenantis monstriukas turbūt iliustruoja albumo pavadinimą. Galima galvoti, kad Tchortą iki šiol persekioja 1999 m. mirusios dukters vizija, ir nuolat atsirandantys vaikų siluetai bei iš tiesų liūdna, tragizmu dvelkianti kūryba išplaukia iš sužeistos pasąmonės. Tačiau toji kūryba tiesiog nuostabi, o juk visi genijai savaip išprotėję…

Ką gi, kalbėti daugiau neverta. Tiesiog raskit šį diską ir džiaukitės juo. Ne visada velniai juodi, ne visada „veža“ tik brutalumai, bet visada gerą muziką įvertins ta ausis, kuriai ji skirta…

Vertinimas: 10/10.

„The Quiet Offspring“
2005 m. „Season of Mist“
Trukmė 55:01

1. The Quiet Offspring
2. Between the Gentle Small and the Standing Tall
3. Just When You Think It’s Safe
4. A Place For Me
5. The Everlasting Moment
6. Purple Door, Pitch Black
7. Child’s Play – Part I
8. Dead But Dreaming
9. Pile Of Doubt
10. When I Was You
11. Child’s Play – Part II