SENTENCED „The Funeral Album“ – svarbu numirti garbingai

Kokia pirma mintis kirbėjo galvoje, rankose laikant naujojo SENTENCED tvarinio digipaką? Ogi tokia, kad tikrąją grupės mirtį pranašaujantis „The Funeral Album“ bus eilinė, tik paskutinė vinis į keletą pastarųjų metų kalamą melodingųjų suomių karstą. Sakysit, kodėl? Mat pasirodant „The Cold White Light“ , nors turbūt ir kur kas anksčiau, grupės stovykloje nusistovėjo stagnacija, kuri nieko prie gero nepriveda. Taigi beliko dvi išeitys: arba keistis, arba išnykti. Antrasis variantas skausmingas, bet, ko gero, lengvesnis. Taigi, laidojam SENTENCED…

Pirmiausia diskas prapuola gelmėse grotuvo, kurio ekranas rodo skaičius 13 ir 49:55. Vadinasi, agonija truks gana ilgai, ir išgirsime velnišką gulbės giesmių tuziną. Ir nors pirmi akordai byloja, kad tai tie patys SENTENCED, tiesa, vietomis čia jie panašūs į PAIN, muzikos brandumas, kokybė bei rimtas požiūris į paskutinį patepimą ir nustebina, ir nudžiugina. Dinamikos ir melodingumo sintezė „May Today Become The Day“ neleidžia užmigti, kas gresia klausantis pernelyg ramaus, lyriško ir nuobodoko pirmtako kompozicijų. Antrasis atodūsis „Ever-frost“ pavidalu, kiek lėtesnis ir dar melodingesnis, tačiau dvelkia kažkokiu iškilmingu liūdesiu, šnabždančiu, kad mirštantis kvintetas nusprendė Anapilin išeiti garbingai iškelta galva. Toliau – gerai nušlifuotas deimančiukas romantiškai nusiteikusiems pakasynų dalyviams – puiki baladė „We Are But Falling Leaves“, kuriai atitikmens (kokybės prasme) dar reikėtų gerai paieškoti. Tik štai pavadinimas tarsi sako, kad į SENTENCED narių namus atėjo kūrybinis ruduo. Kita vertus, vis labiau aiškėja, kad šios grupės kūrybos skirstymas iki „Amok“ ir po jo įgavo naują posūkį, kuris (akimirką darosi graudu, kad paskutinis) reiškia šias laidotuves. Ketvirtoji giesmė „Her Last 5 Minutes“ taip pat liūdna ir lyriška, gali net ašarą išspausti, bet gi gražu visa tai, ponas mokytojau, ir tiek.

Toliau pasigirsta trumpas, bet itin greitas ir brutalus protrūkis „Where Waters Fall Frozen“. Šis ne tik gali reikšti dabar jau kūrybinę žiemą, bet ir rodyti, kad SENTENCED kadaise buvo velnio nešti ir pamesti death‘steriai. Matyt, ne veltui sakoma, kad mirštančiam prieš akis pralekia visas gyvenimas. Galbūt trumpas brutalizmo aktas ir parodo, jog toks nūnai melodingų suomių „nukrypimas“ truko neilgai. „Despair-ridden Hearts“ tarsi šaukte šaukia, kad grupė vis tik gyvuoja paskutines akimirkas. Kas gi čia? Pradžia – lyg kokios country kapelos! Bet visumoje tai irgi beveik baladė, nors kažkiek Iron‘iškai pakili, kaip ir priklauso neviltį su sielvartu pasibalnojusių širdžių raudai. O „Vengeance Is Mine“ – vėl melodingai dinamiška, maloni ausiai ir liūdna. Tas saldus žodis „kerštas“… Oho, su ištisu choralu, tai bent siurprizas!

Nagi, nejau kito gabalo pavadinimas reiškia, kad tiek metų eita „į niekur“? Neklausykit tų žodžių, SENTENCED tikrai priėjo savo muzikinės karjeros apogėjų ir daugeliui melodingų grupių verta pasimokyti iš jų tiek technikos, tiek sėkmės formulės. Štai kokie puikūs „A Long Way To Nowhere“ gitarų rifai. Bet vėl tenka prisiminti, kad greitai šios ilgametės komandos narių keliai išsiskirs, ir tada galėsime, kaip siūlo devintoji giesmė, laikyti SENTENCED mirus. Taigi muzikos garsais vėl teka liūdesio verdenė, tokia proga šios emocijos išvengti neįmanoma. Netikėtai pasigirsta rytietiški motyvai, kas vėlgi rodo, kaip atsakingai ir apgalvotai šis albumas buvo dėliojamas ir įrašinėjamas, beje, 2004 metų žiemą.

Toliau jau leidžiamos SENTENCED šlovės vėliavos, lydimos beveik visada lyriško ir skambaus Ville Laihiala vokalo ir truputį griežtesnio instrumentų skambesio. O „Drain Me“ pernelyg primena tiek IRON‘ų, tiek B. Dickinsono, tiek apskritai power‘ininkų kūrybą, kas galbūt sumenkina šio gabaliuko patrauklumą. Mįslingasis akustinis instrumentalas, o tiksliau – gitarinė rauda „Karu“ taip ir griebia už širdies. Po minutės, kol dar neištiko infarktas, peršokama prie šiek tiek melodingai brutalizuotos baladės „End Of The Road“, vėl su choralu, vėl puikiai sukomponuotos. Jei visų kelių pabaigos būtų tokios didingos, skambios ir pagaliau su džiaugsmo gaidele, gal ir mirtis būtų patraukli? Čia prisiminiau garsųjį GUNS‘N‘ROSES hitą „November Rain“, asociacijų su kuriuo paskutiniame SENTENCED opuse nemažai.

Ką gi, tai buvo maloniausios laidotuvės, kuriose kada nors teko dalyvauti. Galbūt ne veltui kai kurių tautų žmonėms mirtis reiškia džiaugsmą ir palaimą? Kaip ten bebūtų, svarbu numirti garbingai ir… laiku.

Vertinimas: 9/10.

„The Funeral Album“
2005 m. „Century Media“
Trukmė 49:55

1. May Today Become The Day
2. Ever-frost
3. We Are But Falling Leaves
4. Her Last 5 Minutes
5. Where Waters Fall Frozen
6. Despair-ridden Hearts
7. Vengeance Is Mine
8. A Long Way To Nowhere
9. Consider Us Dead
10. Lower The Flags
11. Drain Me
12. Karu
13. End Of The Road