BEPRASMYBĖ „Banalybė“ – banalybė – beprasmybė ir klajonės po dvasios užkaborius

Jei mane prikeltų naktį ir paklaustų, kuris iš pastarųjų dviejų žodžių reiškia albumo, o kuris projekto pavadinimą, garbės žodis, susimaišyčiau. Ir taip, žmogus – orkestras Damian ir jo vokalinis – instrumentinis ansamblis BEPRASMYBĖ, pristato savo pirmagimį. Po niūriai pilku kaip lapkričio dangus viršeliu ir paslaptingu užrašu „Promo“ pasislėpė šešios ilgos ir lėtos, kaip ir dera funeral stiliui, kompozicijos, kurios neskubėdamos pasakoja klausytojui, ką reiškia žinoti, laukti, blaškytis, skęsti, mirti ir palikti.

Mušamieji lėtai, beveik lunatiškai stuksi tarytum šlykštus rudens lietus, gitaros urzgia, cypia ir kartas nuo karto vangiai kosteli, neskubėdamas prisijungia vokalas, kuris varijuoja nuo gilaus groulingo iki psichodeliškų klyksmų antrajame plane. Tarsi paneigdami albumo pavadinimą kūriniai, netgi būdami lėti, turėtų būti monotoniški, bet taip nėra – juos gana nesunku atskirti vieną nuo kito. „Banalybė“ prasideda lėtu kūriniu „Žinoti“, vėliau per visą albumą kiek įsivažiuoja ir priešpaskutinis kūrinys jau prasideda klavišiniais, ši kompozicija truputį greitesnė nei kitos, nors jo metu tempas keičiasi kelis kartus per dvidešimt minučių – bent jau tiek laiko reikia „Mirti“. Trumpiausias kūrinys – instrumentinis outro „Palikti“.

Patys kūriniai, kaip jau minėjau, trunka nuo penkių iki dvidešimties minučių – per tiek laiko Damianas spėja išsakyti jį supančiam pasauliui, ką apie jį mano. O kad jo nuomonė ne per geriausia, nesunku pastebėti ne tik iš kompozicijų pavadinimų ir pasirinkto muzikos stiliaus. Bet visgi autorius gerokai pasikuklino, pakrikštydamas savo pirmagimį „Banalybe“, o savo kuriamą muziką vimdančia. Pradėsim nuo to, kad šis lietuviško drone/funeral albumas banalumu nekvepia nė iš tolo, juntamas didelis autoriaus nuoširdumas, o tam, kad mane pravimdyti, jam reikėjo į savo muziką prikaišioti hip – hopo intarpų.

Kaip „garažiniam“ produktui suvedimo ir įrašo kokybė tikrai gera, nė vienas instrumentas negožia kito, klavišiniai nelenda per daug į priekį, vokalas irgi nei per daug išvestas, nei per daug nugrūstas į antrą planą – griežtai ten, kur jam ir vieta. Įtarimas kilo dėl mušamųjų – panašu, kad būgnininku pas Damianą įsidarbino C3PO ar R2D2, bet ne tai svarbiausia.

Daug svarbiau yra tai, kad žmogus – orkestras sukūrė vientisą ir monolitišką kaip granitinis antkapis albumą, kuris gal ir nėra šedevras, lyginant su užsienio meistrų darbais, bet tikrai užsitarnauja to, kad būtų perklausytas nors kartą. Damianui pavyko sukurti nepaprastai įtaigų ir atmosferišką darbą, kuriuo jis pagrįstai gali didžiuotis. Netgi aš, šiaip jau nuo doom metalo pradedantis žiovauti po trisdešimties sekundžių, beklausydamas gavau begalę malonumo. Pagarba autoriui (noriu autografo!).

2005 © Damian

1. Žinoti
2. Laukti
3. Blaškytis
4. Skęsti
5. Mirti
6. Palikti