Albumai
EDGUY „Rocket Ride“ – vokiška kokybė ir vokiška nuobodybė
Taip jau nutiko, kad iš šiųmečio derliaus būtent šis albumas pateko į mano putlias rankas. Vokiečiai EDGUY bene viena geriausiai užsirekomendavusių power metalo grupių, bent jau mano akyse, ir juos tikrai malonu paklausyti, juolab, kad jie visiškai nesisarmatija pasiskolinti idėjų ir iš kitų muzikinių stilių. Bet ar bus galima pasakyti apie juos tą patį šįsyk? Ir taip – albumo viršelis, nupieštas komiksiniu stiliumi – vienas idiotiškiausių iš visų mano matytų. Hmmm… Etiketė nekokia, tai koks gi turinys? Albumą sudaro dvylika kompozicijų, kurias ir imsimės nagrinėti.
Pirmoji svečius pasitinka aštuonių minučių trukmės „Sacrifice“ – pažįstamas Sammeto vokalas, melodingi gitariniai rifai, neįkyrūs klavišiniai… Bet kūrinys nebūtų visiškai nieko praradęs, jei jis būtų buvęs perpus trumpesnis, nes dabar, net atsižvelgiant į galingą dainos tekstą ir į tai, kad visas tas aštuonias minutes muzikantai išsidirbinėja kiek gali, neišvengta kažkokios monotonijos.
Titulinis „Rocket Ride“ – energingas, linksmas, pasižymintis tempo kaitaliojimais. Primityviu nepavadinsi, draivo, atrodo, irgi netrūksta, bet kažkaip praslysta pro ausis ir nors tu ką! „Wasted Time“ tiesiog puikiai viską nusako savo pavadinimu – nepaisant puikaus intro, aiškios pagrindinės temos ir netipiškai šiai kompanijai niūraus teksto, daina kažkaip neturi savo veido.
Sekanti kompozicija kiek pataiso reikalus – „Matrix“ pasižymi savotiškomis klavišinių partijomis, ir, nors pati daina vidutinio tempo, klausosi visai maloniai. Tematika būtų visai tikusi to paties pavadinimo filmui – pasakojimas apie tai, kad niekas neatrodo taip, kaip yra iš tikrųjų. Argi ne, misteri Andersenai? Jūs visai teisus, agente Smitai.
Tikras albumo šedevras kompozicija „Return To The Tribe“ – greita, individuali ir pasižyminti tokiais gitariniais solo, kokių man dar neteko girdėti. Ir kaip tokius garsus galima išgauti kad ir elektrine gitara? Nebloga ir „The Asylum“. Bet tiktai nebloga. Kompozicija prasideda kaip baladė – lėtos akustinės gitaros, jausmingos vokalisto intonacijos. Bėda ta, kad viskas pasibaigia dar viena nevykusia „Mandrake“ kopija. Tempas svyruoja nuo lėto iki vidutinio, bet tai jau nesyk girdėjome ir netgi šiame albume. Tas pats pasakytina ir apie sekantį kūrinėlį „Save Me“. Toks jausmas, kad šie pastarieji gabalai buvo vienas nuo kito nurašyti.
Šiek tiek voratinklius nuo akių padeda nusibraukti daina „Catch Of The Century“ – energinga, nors ir vidutinio tempo daina su gana smagiu priedainiu. Ypač prajuokino dainos pabaiga, kur Tobiasas vaizduoja puolusį į isteriją, o kiti grupės nariai jį ramina. „Out Of Vogue“ – ko gero greičiausia albumo kompozicija, aš ją pavadinčiau ir pačia geriausia. Yra joje kažkas iš aštuoniasdešimtųjų hard‘n‘heavy, dainos tekstas toks su dviguba potekste. Meistriškai atlikta.
„Superheroes“ išsiskiria iš kitų kūrinių rokenroliniais gitaros rifais, labai savotiškomis klavišinių partijomis ir paprastučiu priedainiu. Be jokių pretenzijų į gilesnę mintį, senuoju EDGUY stiliumi, tiesiog gera jumoro dozė. Daug kritikų į miltus sumalė paskutinį albumo kūrinį „Trinidad“. O man visai patiko – jausmas toks, kad kažkas supainiojo studijas ir gerokai pasismagino – tipiškas EDGUY poweris buvo sumaišytas su reggae. Linkėjimai iš šiltų kraštų! Albume „bonus track“ teisėmis rasime dar vieną kūrinį – „Fucking With Fire“. Dar viena linksma dainelė, pati ta albumo pabaigai.
Visgi susumavus bendrą rezultatą, vaizdas susidaro nekoks. Jei lyginsime su „Hellfire Club“, tai – akivaizdus žingsnis atgal. Atrodo, kad viskas savo vietose – ir gitaros, ir klavišiniai – viskas subalansuota kaip maisto papilduose sportininkams. Deja, deja – skonis gavosi lygiai toks pats. Nėra atvirai vežančių kūrinių, pusė dainų, jei ne atvirai „chaltūrintos“, tai bent jau nesistengta mąstyti jas rašant ir bent kiek paįvairinant. Beje, pora žodžių apie vokalą – nors Tobiaso balso diapazonas nėra labai platus, iki šiol man neteko girdėti, kad jis taip lūžinėtų. Ką, jis vokalines partijas įrašinėjo sirgdamas angina, ar čia taip turi būti? Suprasi šituos priekulas, kada jie rimtai, o kada juokauja. Išvada – EDGUY gali geriau, taigi lauksime kitų šios kompanijos darbų, o šis albumas tebūnie nugultas dulkėmis.
Vertinimas 6/10.
2006 © Nuclear Blast Records
1. Sacrifice
2. Rocket Ride
3. Wasted Time
4. Matrix
5. Return To The Tribe
6. The Asylum
7. Save Me
8. Catch Of The Century
9. Out Of Vogue
10. Superheroes
11. Trinidad
12. Fucking With Fire (Bonus Track)
Komentarai
Nežinau – čia per daug kabinėjamasi prie antraeilių dalykų. Albumas turi idėją ir yra tarsi smūgis visai tai nuvalkiotai beprasmei muzikai, kurios tuštumas užmaskuojamas virtine metaforų ir muzikantų apsimetinėjimas nežinia kuo – niūrios išraiškos, paistalai apie senovę – esu tikras, kad tie senovės žmonės, matydami šių laikų šedevrus (pvz, Enslaved), grabuose vartytųsi.
Bent jau Edguy nesiorientuoja į tai, ko garantuotai nesupranta. Išties – jie žino, ką daro, ir jeigu kažkam atrodo, kad jie kartojasi – tai tik dėl vertintojo įžvalgumo trūkumo.
Pamates albumo virseli issigandau!!!!!!!!!!!!nIEKAD NEBUCIAU PAGALVOJES,KAD EDGUY TAIP NESAMONINGAI SUGALVOTU!!!O kai perskaiciau aprasyma apie ju paskutini albuma vapse sutrikau,nes senesniu albumu dainos mane veza nerealiai.Butinai isigysiu ju naujaji albuma ir palyginsiu su ju ankstesniais kurineliais.
“Kotais adulis nesiruosia argumentuot, tokiu atveju as ir neargumentuosiu PYDARAS TU ADI.”
Na jei jūs taip sutartinai su Obituariu tvirtinant – tai matyt ;) Wanna lick my balls?
respect to vipmetal_com
Kotais adulis nesiruosia argumentuot, tokiu atveju as ir neargumentuosiu PYDARAS TU ADI.
Kritikuokit cia nekritikave, bet Edguy buvo, yra ir bus :)
(O pavadinimu / vardu kraipymas tik parodo darzelinuku lygi :)
prie ne gay, prideciau dar ir manticora :/
Sol Invictus, ne GAY power – Blind Guardian. Vienareikšmiškai.
SAviorui – IMHO visgi šis albumas blogesnis, nei “Hellfire Club”. Nėra nė vieno hito, materialas labai jau neįvairus. Recenzuodamas aną albumą vien už “King Of Fools” daviau papildomą balą. Dabar nė vienas kūrinys netraukia iki to lygio.
o albumo neklausiau ir nenoriu
“Nenorėdamas pažerti daugiau įžeidimų/najiezdų, visgi nuo komentarų susilaikysiu ;) Nes tiesiog nesugalvoju, kaip pakeisti kai kuriuos epitetus/palyginimus ;)”
tai gi taves praso argumentu, o ne izeidinejimo ir panasaus lygio komentaru…
“keista,bet galbut galetumei argumentuoti(kaip pastoviai visu prasai ;))”
Nenorėdamas pažerti daugiau įžeidimų/najiezdų, visgi nuo komentarų susilaikysiu ;) Nes tiesiog nesugalvoju, kaip pakeisti kai kuriuos epitetus/palyginimus ;)
“ir duoki nors keleta tikrai ne GAY Power metal rekomentaciju???”
Iš savo girdėtų galėčiau išskirti tik Nostradameus. Bent jau daugiau šią akimirką nesugalvoju.
“Nebūsiu originalus, bet… EDGAY ” keista,bet galbut galetumei argumentuoti(kaip pastoviai visu prasai ;)) ir duoki nors keleta tikrai ne GAY Power metal rekomentaciju??? Nors tiesa pasakius albumas silpnokas(jeigu ne visiskai silpnas,kadangi kompozicijos,nuobodzios,neliko net kazkokio vidinio sarmo kuri anksciau turejo EDGUY,matyt issikvepe…).Nera cia ko daug ir slepti… Vat siu metu Power atradimas buvo grupe ORACLE SUN.pastarieji tikrai neblogai pliurlina(pasak pono Disruptoriaus folklioro)
noras jų klausyt buvo nužudytas jam negimus..
Nebūsiu originalus, bet… EDGAY.
palaikau iron-savior m/
Nepasakyciau, kad jis blogesnis uz Hellfire Club. Man asmeniskai labai patiko. Bet cia mano nuomone.
O Trinidad tai cia toks pusiau prikolinis kaip ir Lovatory love machine :)
Taigi, kad nuobodybė..