STRATOVARIUS “Stratovarius” – vienas už visus, visi už vieną

Sunku patikėti, kad po šiek tiek daugiau nei metus trukusios nežinios ir tylos kaip feniksas iš pelenų pakilo suomių, ko gero, reiktų sakyti internacionalinė melodingojo metalo grupė STRATOVARIUS. 2004 m. pradžioje šios grupės fanai buvo šokiruoti, kai STRATOVARIUS interneto svetainėje pasirodė žinutė skelbianti, jog iš grupės pasitraukia skardžiabalsis Timo Kotipelto ir vokiečių tautybės būgnininkas Jorg Michael, grojęs su grupėmis RAGE, AXEL RUDI PELL ir t.t. Grupės egzistencija ilgą laiką kabėjo ant plauko jau nuo tada, kai viename interviu grupės klavišininkas užsiminė apie grupės lyderio, gitaristo virtuozo (kaip patys suomiai sako, suomiškojo atsako į Yngwie Malmsteen) Timo Tolkki psichologines problemas, slėgusias stambaus sudėjimo, tačiau jautrios ir kūrybingos sielos vyrą jau nuo vaikystės, kai jis kęsdavo savo tėvo girtavimus (viskas baigėsi pastarojo nusižudymu, iššokus pro balkoną). Šie vaizdai sužalojo tuomet dar vaiko Timo Tolkki psichiką. Ilgai slopinti jausmai pratrūko ir atiteko grupės nariams. Likusiuose suplanuotuose koncertuose grupė jau turėjo groti besipykdama ir netgi bendraudama per vadybininkus. Tačiau laikas nestovi vietoje ir Tolkki ne tik sugebėjo reabilituotis, bet ir įrašyti albumą.

Kalbant apie įrašus, ko gero, daugeliui keltų nuostabą, jog būgnininkas Jorg Michael iš klausos, negirdėdamas, nematydamas ir neturėdamas šalia savo grupės muzikantų, sugebėjo įrašyti visą 9-ių dainų albumą. Tuo labiau, kad nebuvo aišku, nei kas bus su grupe, nei su albumu, tačiau vokiškas optimizmas neleido kitiems grupės nariams paskęsti depresijoje. Visgi, kol kiti grupės nariai ilsėjosi nuo sunkios muzikanto duonos, vokalistas Timo Kotipelto sėkmingai tvarkėsi su savo solo projektu, kuris, STRATOVARIUS fanų džiaugsmui, pasirodė ne toks svarbus, kaip jau legendine tapusi kapela.

Šių metų pradžioje grupės svetainėje pasirodė pranešimas apie tai, kad grupės nariai ketina susėsti prie bendro stalo ir aptarti „kas yra kas“. Kaip sakė patys muzikantai, turėjo daug ką pasakyti vienas kitam ir atsiprašyti už praeities klaidas. Dar gerai nespėjus susivokti, jog grupė susitaikė, pasirodė nuotraukos ir recenzijos apie vienuoliktąjį grupės albumą, kuris taip ir vadinsis „Stratovarius“. Fanų, besireiškiančių strato-forume nuostabai, lyderis, gitaristas Timo Tolkki nusikirpo savo ilgus plaukus. Atrodo tai ženklas apie jo pasikeitimus gyvenime. Iš tiesų, nuotraukose iš studijos matyti darbinga nuotaika ir šiltos šypsenos. Tolkki minėjo, kad praleido nemažai laiko „karpydamas“ būgnų įrašų takelius, kurie užėmė keliolika gigabaitų. Virtuoziškasis Tolkki‘s savo partijas sugebėjo įrašyti per keletą dienų.

Sunku pasakyti, kokiais būdais, tačiau prieš gerą mėnesį gavau ir daugybę kartų perklausiau naująjį albumą, kuris bus išleistas tik 2005 m. rugsėjo mėnesį. Tiesą sakant, besiklausydamas šio albumo pirmą kartą nebuvau sužavėtas ir netgi kiek nusivyliau. Neabejoju ir neabejosiu šių muzikantų profesionalumu ir kūryba. Jie žino, ką daro, tačiau mes (STRATOVARIUS gerbėjai) buvome pratę šią grupę girdėti kaip „dviejų bačkų“ tratintoją su puikiomis gitarų solo ir dar nerealesniais klavišiniais, paremtais klasikinės ir simfoninės muzikos fragmentais ir spiegiančiu vokalu. Viso to naujajame albume nėra ir nieko čia nebepakeisi. Ištikrųjų, kas žino STRATOVARIUS, pritars man, kad stilius pradėjo keistis prieš kelis metus, įrašius albumą „Elements Part II“. Tačiau, kaip ir dažniausiai, paklausius bet kokį albumą su pertraukomis ilgiau nei savaitę, išgirsti tai, ko negalėjai išgirsti pirmą kartą. Šiuo metu galiu pasakyti, jog tai – vienas geriausių STRATOVARIUS albumų.

Pirmasis kūrinys „Maniac dance“ prasideda nuo minimalaus klavišinių solo, šiek tiek primenančio mobiliojo telefono pyptoną. Kaip ir beveik visose albumo dainose, „Maniac dance“ pjaustomi kietesni ritmo gitaros rifai ir link pabaigos užgrojamas nesudėtingas gitaros solo pagyvintas „cry baby wah“ efektu. Smagu klausyti vietomis overdrive efektu patobulintą vokalą ir bosinę gitarą. Antrasis albumo kūrinys „Fight“ vėl pasižymi energingais tačiau neskubančiais būgnais, pabaigoje viena dalis primena new metal fragmentą. Klausydamas šią dainą supratau, jog vokalistas Kotipelto į senatvę šiek tiek „nusodino“ savo balso stygas, tačiau tai netrukdo svajingai traukti „you‘ve got to fight for your right“. Trečioji daina – „Just carry on“. Labai svajingas ir praskaidrintas efektais dainos pirmasis stulpelis, toliau priedainis karingai velkasi pagal dainuojamą „just carry on, fulfill your dreams“. Priedainio rifai primena IRON MAIDEN – „Wicker man“ priedainį, tik vedanti melodija kitokia.

Toliau einantys kūriniai „Back to the madness“, „Gypsy in me“ ir „Gotterdammerung (zenith of power)” sudaro lyg ir kažkokią bendrą grupę. Kiekviena iš šių trijų dainų primena pasakojimus, istoriją. Nenusakoma kūrinių pradžia ir pabaiga. „Back to the madness“ dainos viduryje užtilus būgnams ir gitaroms, pasigirsta violončelės griežimas ir samdytas operos tenoras. Pabaigoje psichopatiškas bepročių šurmulys tolumoje nutyla, pasigirdus gitaristo Tolkki šnabždesiui pianino fone: „Ar buvai kada įskaudintas? Paliktas? Išgąsdintas? Ar kada jautei, kad nesi čia? Neturi namų? Ar jautei, kad neturi šanso? Mirtis – vienintelė tiesa. Po mirties žmogus atgimsta iš naujo.“ Daina „Gotterdammenrung (zenith of power)“ skambesiu primena arabiškus motyvus, gal kažkiek atkartoja senąjį grupės kūrinį „Babylon“. Iš tikrųjų daugelyje dainų kol kas sunku suprasti, apie ką dainuojama. Gal dėl to, kad labiau domina gitarų ar būgnų skambesys. Nemanau, kad tai garso suvedimo problema ar panašiai, tiesiog vokalistas anglų kalba dainuoja su suomišku akcentu.

Magišku skaičiumi 7 pažymėtas kūrinys „Land of ice and snow“. Šiek tiek gaila, jog dar neturime tokios gražios roko/metalo dainos apie Lietuvą. Melodija ir tekstas tikrai „kabina“ už sielos ir, manau, veža ne tik pačius suomius. Na, gal dar tik veš ateityje, nes albumas dar neišleistas. Šis trumpas beveik 3 minučių kūrinys lyg pratęsia idėją, gimusią priešpaskutiniame STRATOVARIUS albume dainoje „Liberty“. „Jei kažkas sakys, kad mes šalti, netikėk. Mūsų širdys iš aukso – ledo ir sniego šalyje.“ Taip dainuoja Kotipelto, pritariant akustinei gitarai, vėliau įstojant karingiems būgnų dūžiams, „distortintai“ gitarai ir bosui. Šioje dainoje nuskambėjo suomiškas žodis „Koskenkorva“ – pradžioje pamaniau, jog kalbama apie upę (tai būtų logiškiausia, sakant „flows“), tačiau užsukęs į „google“ pamačiau, kas ta „koskenkorva“ – suomiams už jų gimtąsias upes degtinė yra svarbiau. Priešpaskutinis albumo kūrinys „Leave the tribe“ kiek melancholiškas, keistomis būgnų partijomis. Daina kaip daina, gal tik norėtųsi „back“ vokalo, bet atrodo Timo Kotipelto, iki šiol kruopščiai šlifavęs ir kūręs melodijas, kartais pasidalindamas jas su pasamdytu choru, šįkart patingėjo. Visgi viskas skamba pakankamai profesionaliai ir išbaigtai, gal grožis – paprastume?

Klausant albumą nejučiomis ateina 9-oji daina „United“. Solinio būgnelio „pataškymas“ per intro žaismingai nuskamba ir užveda likusius instrumentus. Be galo melodingas priedainis pagaliau prisotintas „back“ vokalais. Kūrinys skamba užtikrintai, optimistiškai ir sukelia euforiją. Rodos, priedainis nusako esamą grupės situaciją: “United we stand – devided we fall”, panašiai, kaip sakė Aleksandras Diuma „Vienas už visus, visi už vieną“…

Vertinimas 8/10

1. Maniac Dance
2. Fight
3. Just Carry On
4. Back To Madness
5. Gypsy In Me
6. Götterdämmerung (Zenith of Power)
7. The Land of Ice and Snow
8. Leave The Tribe
9. United