Yngwie Malmsteen „Unleash The Fury“ – mėgautis ar peikti?

„Aš esu vikingas“, – prisistatė viename ankstesnių albumų švedų legenda, gitaristas virtuozas Yngwie Malmsteen, šių metų birželio paskutiniąją dieną atšventęs 42-ąjį gimtadienį. Per savo 20-ties metų profesionalią muzikinę karjerą Yngwie išleido 14 albumų. Praėjus beveik trims metams po paskutiniojo darbo „Attack“, galime įvertinti, peikti, mėgautis, kaifuoti ar nekęsti naujausiojo albumo „Unleash The Fury“, kurio viršelis, mano, kaip dizainerio supratimu, yra visiškai niekam tikęs. Atleisk, Yngwie, už pirmuosius akmenis į jūsų daržą.

Tiesą sakant, turbūt, kaip ir daugelis šio gitaristo gerbėjų, nieko negirdėjau nei apie įvykius iš įrašų studijos, nei gandus dar gerokai prieš patį albumą. Ir ankščiau nei bet kokie gandai, mane pasiekė pats albumas. Buvau pamalonintas ir vėl išgirdęs daugiametį maestro Malmsteen kompanioną Doogie White. Nieko naujo apie šį vokalistą nepasakysiu, apart to nežinantiems, jog jis šiuo metu plyšauja grupėje CORNERSTONE. Be jokios abejonės, aptariant albume dalyvavusius muzikantus, norėčiau nuoširdžiai paspausti stiprią Patrick Johansson leteną už geras emocijas sukėlusius kulkosvaidiškus būgnų virtuvės kapojimus, jau pastebėtus per G3 koncerto 2004 metais video koncertą besitaškant į visas puses, lekiant skeveldrom nuo lazdelių. Na, žmogus gal ir ramus, tačiau kaip būgnininkas – piktas kaip velnias.

Norite sužinoti ką nors apie bosistą, dalyvavusį albumo įrašuose? Nepešite nieko, nes tokio nebuvo. Pats maestro Malmsteen‘as geriau žino už bet kokį bosistą, kaip tinkamai akomponuoti sau pačiam. Nuostabos nekelia, tačiau įdomu tai, kad Yngwie groja ne tik elektrine, klasikine gitaromis, tačiau ir bosine gitara, indų liaudies instrumentu – sitaru, violončele, būgnais, pats dainuoja keliuose savo albumuose, tuo pačiu ir naujausiame kūrinyje „Cherokee Warrior“, šiek tiek primenančiame vėlyvąją J.Hendrix kūrybą. Galbūt kaltas išraiškingai panaudotas „baby cry wah“ efektas. Prieš tai minėjau, jog džiaugiuosi Doogie White vokalu šiame albume, tačiau dar labiau džiugina, kai jo nėra visai. Ar nevertėtų sukurti taisyklės: „Arba Doogie, arba nieko!”. Juokauju, žinoma. Manau, pačiam būnant gitaristui, įdomiau klausytis nemažo skaičiaus instrumentinių kūrinių albume „Unleash The Fury“.

Gabalas „Fuguetta“ – visiškai akustinis, atliktas klasikine gitara, savo harmonijų technika primenantis lietuvių liaudies sutartines, kai ta pati frazė kartojama paskui kitą ir gaunama harmonija. Tikroji vakarų Europos klasikinės muzikos šiuolaikinė interpretacija, neleidžianti maestro užmiršti gimtojo krašto anapus „balos“. Visgi neaprašinėsiu kiekvienos dainos, palikdamas malonų siurprizą dar negirdėjusiems albumo.

Prieš pasileisdamas klausyti „Unleash The Fury“, praktiškai tikėjausi panašaus garso kaip priešpaskutiniame Malmsteen darbe „Attack“, kuris pasižymėjo sušiuolaikintu ir mano manymu perspaustu skambesiu, tačiau buvau sužavėtas, girdėdamas, jog skambesys labai stipriai primena albumą „War To End All Wars“. Sakyčiau, net būtų galima sumaišyti, jei nežinotum dainų. Na o dainos naujame albume, perdaug nesiplečiant ir žinant Yngwie Malmsteen, yra agresyvios, impulsyvios, melancholiškos, per daug neeksperimentuojant, interpretuota klasikinė muzika grojama elektrine gitara su didesne puse 90-ųjų heavy metal. Kad ir ką besakyčiau, tikiuosi visi suprato, jog Yngwie Malmsteen visgi yra unikalu. Žinoma, amerikietišku maistu nutukęs (greičiausiai, ne iš blogo gyvenimo) ponas Yngwie tikrai dėl to neturi problemų grodamas gitara ir džiaugdamasis mažamete atžala.

Mano laisvo žodžio pabaiga, nepretenduojanti į jokias tiesas, skirta skeptikams. Štai ką viename savo interviu sako maestro: „Koks skirtumas, kuris gitaristas greitesnis, tai manęs visiškai nedomina. Siekimas nustatyti, kas sugroja daugiau natų per sekundę yra absurdiškai kvailas. Svarbu muzikos kokybė ir kaip ji kalba su fanais, kurie ją myli“. Yra begalė visiškai nežinomų mėgėjų gitaristų, „pasiekiančių“ daug didesnį greitį nei Malmsteen, Vai, Satriani, Impellitery, tačiau vargu ar tai galima būtų vadinti muzika. Tokiu atveju prieš tai minėtus gitaristus virtuozus yra šventvagiška vadinti bedvasiais „sportininkais“. Susierzinimas, kai klausai Malmsteen ir nerviniesi, kaip jis taip greitai gali groti, yra persergamas. Po to belieka tik klausytis pačios muzikinės idėjos, o atlikėją pripažinti ir kaip neblogą kompozitorių. Receptas: užauk muzikantų šeimoje, karštai įsimylėk Ritchie Blackmore, Nicolo Paganini, Antonio Vivaldi, Edward Bach, Amadeus Mozart, atrask savo stilių ir tikėk tuo, ką darai. O tada „pasiutimas nuo pavadėlio“ garantuotas. Malonaus klausymo.

Įvertinimas 8/10

01. Locked And Loaded
02. Revolution
03. Cracking The Whip
04. Winds Of War (Invasion)
05. Crown Of Thorns
06. BogeyMan
07. Beauty And The Beast
08. Fuguetta (Instrumental)
09. Cherokee Warrior
10. Guardian Angel (Instrumental)
11. Let The Good Times Roll
12. Revelation (Drinking With The Devil)
13. Magic And Mayhem (Instrumental)
14. Exile
15. The Hunt
16. Russian Roulette
17. Unleash The Fury
18. Paraphrase (Instrumental)