MORS PRINCIPIUM EST “The Unborn” – melodingame metale dar atsiranda novatoriškumo

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikini, kad suomiai arba gimsta su metalu, arba į šį pasaulį ateina tam, kad jį grotų. Be abejo, čia yra įvairių metalo stilių ir skirtingo lygio komandų, tačiau tikrai gerų netrūksta. Viena iš tokių – MORS PRINCIPIUM EST, šiemet išleidusi antrąjį tvarinį „The Unborn“. Šiam „negimusiam“ lemta nepaskęsti melodingojo metalo „kūdikių“ jūroje, nes jis tiesiog puikus. Jei neįtikinamai skambės žodžiai, paklausykite šio kūrinio patys.

„Pure“ asocijuojasi su gotiškojo skambesio kanonais, galbūt dėl moteriško vokalo Mauu Tommila asmenyje. Tačiau iš tiesų tai melodingojo metalo šedevras. Neįtikėtina techniškos muzikos ir galingo Ville Viljaneno vokalo harmonija suteikia turtingumo „The Harmony Remains“. O „Parasites of Paradise“ randame visko: ir dinamiško, net brutalaus „varymo“, ir romantiškai ramių intarpų, ir puikių gitarinių rifų, ir sodraus skambesio, kuriame klavišiniai nėra erzinančiai išsiskiriantys.

Žengiant „du žingsnius“ nežinia kur, iš pradžių pasigirsta melodingas motyvas, būdingas Soilworkiško klano grupėms, bet netrukus prasiveržia brutalumo ir growlingo dozė, kuri nepadarytų „gėdos“ net ir dievinantiems ekstremalų death metalą. Ir vėl tenka stebėtis, kaip puikiai bendrame skambesyje „paslėpti“ Joona Kukkola klavišiniai, kurie vis dėlto jam priduoda atitinkamo svorio. O kitas gabaliukas dar kartą žavi puikia melodingumo ir ekstremalios muzikos sinteze. „This is my life“, kriokia Ville, nenaudodamas nė lašo „švaraus“ balso, bet tai tik prideda masės. Čia stipri ir ritmo sekcijos artilerija, ir gitarinės partijos. Tuo tarpu „dvasios koncepcija“ nuteikia priešingai: ji lyriška, lėtoka, emocinga. Bet tai tik trumpa iliuzija, nes gotiška atmosfera netrukus virsta tipiška, suomiška melodingumo dvasia. O į ką ji panaši? Sunku pasakyti, mat MPE skambesys sudėtingas, gana savotiškas ir net novatoriškas.

Kiek neįprastoje septintoje pozicijoje atsidūrusi titulinė kompozicija yra viena geriausių ir įspūdingiausių šiame albume. O Ville ir toliau demonstruoja savo vokalo aukštumas. Ir moteriškas vokalas visai į temą. Dar nespėjus atsipeikėti nuo „The Unborn“ žavesio, ne mažiau jo pateikia „Fragile Flesh“. Jos klausydamas toli gražu nesijauti turįs reikalą su grynai melodingojo metalo grojikais. Net sunku pasakyti, kokio velnio čia galima išgirsti. Jau vien dėl to, kad itin daug instrumentuočių ir nemažai klavišinių. Be to, čia kala ne tik mušamieji, bet aiškiai pasistengta gitaristo Jori Haukio, kuris atsakingas už programavimą ir efektus. Tik visa tai nėra chaotiška, o gana sumaniai sukomponuota ir sudėliota į „vietas“. „Pressure“ pasižymi nepakartojama „mistiška“ atmosfera. Jautiesi lyg kokioje užkerėtoje pilyje iš fantastinio filmo. Dvigubas Ville ir Mauu dainavimas dar sustiprina šį įspūdį. Gitarų rifų chaotiškumo ir dinamiškos mušamųjų papliūpos derinys taip pat niekur negirdėtas. Taigi, tai turbūt pati įdomiausia vieta iš „The Unborn“ kronikos. O kai visai netikėtai, be jokios pertraukos, bet itin sklandžiai pereinama prie lyriškojo instrumentalo „The Glass Womb“, jau žinau, kokio įvertinimo nusipelnė visas diskas. Kaip ir įtariu, kodėl jis taip vadinasi: niekas negimė, nes stiklinės įsčios galėjo imti ir sudužti…

Dar turime pora bonusų. Pirmasis, net ir nematant viršelio, aiškiai išduoda turint MEGADETH kūrinį „Blood of Heroes“. Beje, puikiai paverstą koveriu, ką turbūt galima įtarti po visko, kas pasakyta apie originalią MPE kūrybą. Na, o finale – „No More“. Dinamiška, melodinga, gera pabaiga. Kažkiek blekiška, kažkiek komiška, ypač paskutinis motyvas, kuomet viskas pradeda „plaukioti“ ir nutyla, kaip tempiamame įraše.

Taip pat netikėtai baigsis ir recenzija. Mat šio disko kokybę, nors ir subjektyvia nuomone, atspindi jo įvertinimas.

Vertinimas: 10/10.

„The Unborn“
2005 m. „Listenable Records“
Trukmė 52:14

1. Pure
2. The Harmony Remains
3. Parasites of Paradise
4. Two Steps Away
5. Altered State of Consciousness
6. Spirit Conception
7. The Unborn
8. Fragile Flesh
9. Pressure
10. The Glass Womb
11. Blood of Heroes
12. No More