OBITUARY „Frozen in Time“ – ar galima užšaldyti „mirties“ metalą?

Taip pat skaitykite: OBITUARY “Frozen in Time” — užšaldyta lavoniena negenda

Kai prieš aštuonetą metų buvo padarytas paskutinis įrašas nekrologe, skambantis kaip „Back from the Dead“, turbūt mažai kas tikėjosi, kad kada nors dar teks atversti šį mirusiųjų sąrašą. Bet 2005-ieji aiškiai parodė, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ turi prasmę. Ir štai iš Užatlantės atskriejo žinia, kad kadaise garsi ir savotišką revoliuciją death metalo arenoje padariusi komanda OBITUARY nutarė pratęsti savo egzistenciją. Ne kaip kitaip, kaip šiais genų inžinerijos bei klonavimo laikais atgimusi iš užšaldytos materijos. Ne, ne iš ląstelių ar DNR, o iš laiko. To nenuslėpsi, nes yra liudininkas – albumas „Frozen in Time“.

Ne juodai raudonas ar bent jau niūrių atspalvių, o ryškus mėlynai žalias viršelis pritiktų heavy ar power metalistų produktui. Nors motyvas labai jau primena pačių Obituarių disko „The End Complete“ apipavidalinimą. Tačiau muzika, grąžinanti į minėto CD ir dar į jo puikiojo pirmtako „Cause of Death“ laikus, sakyte sako, kad atgimimas ne visai reikštų komercinį fintą. Gal kiek sulėtėjęs skambesys vis tiek neprarado svorio, o Johno Tardy gerklė tokia pat stipri.

Turime dešimt rinktinių kompozicijų, kurių tekstų, bent jau originaliame albumo variante, kaip OBITUARY mėgsta, nerasta. Trunka jos po 3–4 minutes, o visas diskas – apie 34. Tačiau svarbiausia čia šalčiu ir mirtimi dvelkianti muzika. „Redneck Stomp“, kurio pavadinimas keistai skamba kaip „raudonsprandžių stompas“, kas Amerikos slengu reikštų prasčiokų šokį, dabar nuolat naudojamas šios komandos šou įžangai. Tai sunkiasvoris instrumentalas, kurio metu J. Tardy pasiruošia savo nepriekaištingam growlingui. „On the Floor“ kažkaip įtartinai primena SLAYER, galbūt dėl to, jog amerikietiškoji scena, net nežiūrint į metalo stilius, turi tam tikrus savitus standartus. Aišku, tai ne Tomo Araya gerklė.

„Insane“ – puikus gabaliukas, pagal geriausius OBITUARY linijos pavyzdžius. Ir nors dabar 2005-ieji, o ne 90-ieji, patikėkit, šis klasikinis, tradicinis ar kaip dar bepavadintum, death metalas skamba galingai ir nedvelkia naftalinu. „Blindsided“, „Back Inside“, „Mindset“ – dinamiška, ekstremali, grynai Obituariška trijulė, kuriai vargu ar liks abejingas bet koks deferis, ypač šios komandos gerbėjas. Tiesa, paskutinis josios narys lėtesnis, bet užtat ne mažiau brutalus. O „Stand Alone“ smogia viskuo, kas geriausia ir įdomiausia gali būti mirtinoje puotoje. Tai vis dar patrauklu, nors jau anksčiau girdėta, gal ir ne sykį. Čia ypač daug instrumentinių vietų.

„Slow Death“ pavadinimas asocijuojasi su debiutu „Slowly We Rot“, ritmo sekcija labai Sepulturiška, bet su niekuo nesupainiosi J.Tardy balsiuko. Šis gręžia smegenis, tarsi tikrai smelktųsi lėta mirtis. Jo nuožmumo ir stiprumo nepaneigia ir sekantis „Denied“, kuriame dar girdime puikius gitarų rifus ir visus pragaro garsus primenančius efektus. Finalinis „Lockjaw“ iš tiesų verčia mėšlungiškai sukąsti žandikaulius, nes į smegenis vėl veržiasi sumišusi brutalizmo ir techniškų, greitų pasažų srovė. Be kita ko, dar ilgiau, negu kitose šio disko kompozicijose.

Dar reikia pridurti, kad vėl turime nemirtingą Marko Pratoro bei Scotto Burnso komandą ir „Roadrunner Rec.“ etiketę. Vadinasi, ir šia linkme niekur nenuklysta. Taigi naujasis įrašas nekrologe neturėtų išsitrinti iš metalinių sąmonių ar pasąmonių. Matyt, pati mirtis ir jos kronika nekrologo pavidalu yra nemirtinga…

Vertinimas – 8,5/10
Roadrunner Records 2005

Trukmė 34:22

1. Redneck Stomp
2. On the Floor
3. Insane
4. Blindsided
5. Back Insane
6. Mindset
7. Stand Alone
8. Slow Death
9. Denied
10. Lockjaw