RAGE „Speak of The Dead“ – kas per daug, tas nesveika

Nutaręs neatsilikti nuo mados, Peteris Vagneris sugalvojo sukurti nuosavą lakštutės ir raganosio hibridą, o tiksliau – eilinį kartą sukryžminti metalą su simfonine muzika. Vieniems šis sunkus procesas pavyksta, kitiems nelabai, kaip gi atsitiko RAGE atveju dabar ir bandysime išsiaiškinti.

Penkiolika įvairaus ilgio ir dar įvairesnės stilistikos kompozicijų pasitinka paskutiniajame šio vokiečių – rusų tandemo tvarinyje ir, tiesą sakant, nuo šio muzikinio margumyno ima svaigti galva. Šiame albume Herr Vagneris (ne Vagnorius!) prie kūrybos vairo prileido savo kolegą Viktorą Smolskį. Labai arti prileido. „Ar tik nebus tuom jis klaidos didžiausios padaręs?“ – kaip pasakytų meistras Joda.

Ir taip – albumas padalintas į dvi dalis. Pirmoji dalis – simfoninė siuita lotynišku pavadinimu „Suite Lingua Mortis“, antrojoje dalyje skamba labiau tradicinė šiam kolektyvui muzika. Nuo pat pradžių girdisi gryna simfoninė muzika ir imi nerimastingai dairytis, ar kartais nesupainiojai įrašo. Vėliau prisijungia gitaros ir iš tipinio Smolskio „grajinimo“ gali suprasti, kad ne – viskas taip ir turi būti. O kai prisijungia ir grubokas Vagnerio vokalas, tai jau ir visai abejonių nebelieka. Bent jau dėl to, kokia grupė groja. Abejonės kyla dėl kitų dalykų – ar reikėjo šitaip išsidirbinėti? Ne, simfoniniai intarpai į pagrindinę dainų melodiją įkomponuoti neblogai, tipinėms RAGE kompozicijoms suteikdami nemažą pompastikos ir iškilmingumo prieskonį, styginiai, triūbos, fortepijonas… Bet instrumentiniai kūriniai tarp dainų atrodo kaip nuobodžios pertraukos tarp vieno kūrinio ir kito, o dainoje „No Regrets“ Smolskio gitara įgauna tokį industrinį skambesį, kad jau vien nuo to norisi žiaugčioti, pagrindinė tema išdraskyta, padalinta į kelias dalis ir visi šie visiškai tarpusavyje nederantys komponentai sumesti į vieną kūrinį, kuris nepaisant šito margumyno dar ir baisiai nuobodus.

Toliau seka dvi instrumentinės kompozicijos, kurių metu klausome albumo pasidėję pagalvę po galva. Simfoninė muzika ir progresyviniai Viktoro Smolskio išsidirbinėjimai. Po to – labai lyriška ir rami baladė „Beauty“, vėlgi prikaišiota visokių bereikalingų priedų. „No Fear“ – mano nuomone, vienas blogiausių albumo kūrinių, būtent dėl savo išdraikytumo ir visų tų industrinių priedų, kurie, lyg konservantai maiste, gadina visą reikalą. „Soul Survivior“ – kiek geresnis, grąžinantis į „Soundchaser“ laikus, kai ši kompanija taip nesipuikavo savo mokėjimu groti. „Full Moon“ – labiausiai akcentuojamas albumo kūrinys (kam į rankas paklius bonusinė albumo versija, tas ras pastarąją dainą įdainuotą vokiškai ir ispaniškai – rusiška dainos versija puikuojasi albumo versijoje, skirtoje plačiosios Rusijos rinkai, japoniška (įdomu, kaip tai skamba?) – versijoje, skirtoje Tekančios saulės šaliai. Tai tikrai neblogas kūrinys, bet, ko gero, dėl to, kad irgi sukurtas senąja RAGE dvasia, be jokių „prieskonių“. Ačiū visiems dievams, po aštuntojo albumo kūrinio visi simfoniniai – industriniai pasigrojimai baigiasi ir iki pat albumo pabaigos galime mėgautis klasikiniu RAGE skambesiu.

Ir taip – pusė albumo šuniui ant uodegos, kitą pusę dar galima klausyti. Niekas nesiims tvirtinti, kad RAGE nemoka groti ar kurti galingų, įsimenančių kompozicijų, bet kalba eina ne apie tai. Arba Viktoras Smolskis groja ne toje grupėje, arba jį reikia laikyti už labai trumpo pavadžio, duodant jam daryti tik tai, ką jis geriausiai moka.

Vertinimas 7/10
© „Nuclear Blast Records“ 2006

1. Morituri Te Salutant
2. Prelude Of Souls
3. Innocent
4. Depression
5. No Regrets
6. Confusion
7. Black
8. Beauty
9. No Fear
10. Soul Survivor
11. Full Moon
12. Kill Your Gods
13. Turn My World Around
14. Be With Me Or Be Gone
15. Speak Of The Dead