TORTURE KILLER “Swarm!” – jei Barnsas būtų gimęs suomiu…

Suomija be savo degtinės, etatinio Kalėdų Senelio ir kokybiškos santechnikos eksportuoja dar ir metalo muziką. Pora dešimčių žymesnių kolektyvų ir dar kelios dešimtys mažiau žinomų grupių ne tik garsina savo šalį pasaulyje, bet ir suneša nemažai eurų pelno į muzikos kompanijų kišenę ir tuo pačiu ir į šalies biudžetą. Nežinau, kokie pačių suomių muzikantų tarpusavio santykiai, bet sprendžiant iš visko, konkurencija nemaža ir tenka griebtis kokio nors neeilinio sprendimo, kad pritrauktum ir fanų, ir įrašų kompanijų dėmesį. Kad ir pastarasis kolektyvas TORTURE KILLER.

Metų jam gal ir nedaug (TORTURE KILLER oficialiai susikūrė 2002 metais), bet per trumpą laiką šis suomių ketvertukas tapo žinomas gana plačiai auditorijai. Pakankamai plačiai, kad penktuoju grupės nariu tapo amerikietis – ne bet kas, o jo piktenybė „Rūgščioji Gerklytė“ Krisas Barnsas! Taip, su visais savo dredais, nutampytais ausų speneliais (mokykitės vaikučiai mokykloje, o tai mokytojos ir jums taip ausis nuraus!) ir savo nepakartojamu kriokimu. Neįsivaizduoju, kokius kryžiaus (ar pentagramos) kelius teko nueiti šitiems karštiems suomių vaikinams, kad prisiprašytų į savo gretas tokio kalibro atlikėją.

Ką galima pasakyti apie grupės muziką? Na taip, truputį primena SIX FEET UNDER, ypač lyginant su paskutiniu albumu „13“, nors juntama didelė europietiško death įtaka. Ir nors muzika apibūdinama kaip brutal death, ji kažkokia… suomiška. Kompozicijos nors ir sunkios, vyrauja lėtas ar vidutinis tempas. Man neteko klausytis ankstesnių TORTURE KILLER darbų, bet niekaip nepalieka jausmas, kad grupė maksimaliai stengėsi prisitaikyti prie žvaigždūno vokalisto. Iš čia ir toks panašumas į SFU.

„Atidarančioji“ instrumentinė „Swarm“ daina lėta su įdomia pagrindine tema, psichodeliniais Barnso pakriūkavimais, o, pavyzdžiui, „Forever Dead“ gabale gitaros solo iš viso per daug melodingas, nors ir malonus ausiai. Ne išimtis ir „Funeral For The Masses“. Dar lėtesnė, nors ir gana sudėtingos struktūros. Ne, tai toli gražu nėra blogai – vaikinai groja meistriškai, tiesiog prie tokio tempo reikia priprasti – o šiaip jų muzika gana sudėtinga, kad lygintume TORTURE KILLER, pavyzdžiui, su OBITUARY. Neskubėdami judame tolyn ir čia sutinkame tikrą šio albumo šedevrą „Multiple Counts Of Murder“ – toks pat neskubrus siaubo pasakojimas su melodingais solo ir dažnai pasikartojančiu priedainiu, kas šiaip jau užkvepina heaviu.

Po šios dainos mūsų laukia siurprizas – „Obsessed With Homicide“, kūrinėlis kaip niekas kitas primena SIX FEET UNDER kūrybą. Energingas, paprastas su aiškia pagrindine tema ir thrash stiliaus būgnų partijomis. „Sadistic“ vėl grįžta prie lėto suomiško pasakojimo tempo. Pats kūrinys man begėdiškai priminė „Decomposition of Human Race“. Ir išvis: kas čia per liga po dešimt kartų kartoti priedainį? Per „I Killed You“ suima nežmoniškas žiovulys – jei jau dainos autoriai ir nužudė ką, tai tik nuoboduliu. „Heading Towards the Butchery“ – vėlgi kūrinėlis, kuris atrodo labiau panašus į Barnso kioskelio produkciją – tiek struktūra, tiek atlikimo maniera. Paskutinė kompozicija „A Violent Scene of Death“ irgi jokių siurprizų nepateikia, tokia vidutinio tempo daina, kas suomiams, matyt, pasirodė greičio viršūnė.

Ir taip: mūsų rankose techniškai sugrotas, bet visgi nykokas ir nuobodokas albumas, spėju, kad jei ne žymios pavardės, jis būtų likęs nepastebėtas panašių darbų jūroje. Perklausius taip ir lieka neaišku, kas čia buvo labiau – SIX FEET UNDER ar TORTURE KILLER?
P.S. už tai albumo viršelis gražus!

Vertinimas 7/10
© Metal Blade Records 2006

1. Swarm!
2. Forever Dead
3. A Funeral For the Masses
4. Multiple Counts of Murder
5. Obsessed With Homicide
6. Sadistic
7. Cannibal Gluttony
8. I Killed You
9. Heading Towards the Butchery
10. A Violent Scene of Death