CANNIBAL CORPSE „Kill“ – kai kurie dalykai nesikeičia niekada

Amžinas klausimas – kur pasibaigia nuoširdumas ir prasideda komercija? Ar pataikavimas fanams, gaminant tokį patiekalą, kokio jie tikisi, yra gerai, ar blogai? „Kanibalai“ visada buvo daugiau ar mažiau komercinė grupė, bet tokios nuolaidos, kurias grupė padarė šį kartą, visgi yra blogo tono ženklas, bent jau brutaliosios muzikos pasaulyje. Ką aš turiu omenyje? Pradėsim nuo albumo viršelio. Nebeliko „firminių“ apgraužtų zombių; vietoj to per visą disko plotį puikuojasi riebus raudonas užrašas „KILL“. Arba viršelį piešęs dailininkas pritrūko idėjų, kas mažai tikėtina, arba grupės vadybininkas nutarė visomis išgalėmis vengti cenzūravimo, kad kokia jautrių nervų poniutė neapalptų „Maksimoje“, šalia išsišiepusio Ryčio Cicino pamačiusi kraupų papuvusį negyvėlį. (Kas nežino, galiu priminti, kad pirmaisiais trimis CC albumais uždrausta prekiauti Vokietijoje, Australija ir Naujoji Zelandija grupės tiesiog neįsileido, tas pats nutiko prieš porą metų Baltarusijoje turo per Europą metu).

Gerai, išvyniojame saldainiuką ir įsidedame į burną, pavartome liežuviu, mėginame pajusti skonį… Taip, čia tie patys „Kanibalai“, skonis toks pat pastovus ir nesikeičiantis, kaip ir amerikinė „Coca Cola“. Jokių akivaizdžių permainų muzikoje neįvyko, nors prieš porą metų iš grupės pasitraukė basagalvis Džekas Ovenas, dabar niurkantis gitarą Gleno Bentono kompanijoje. Jo vietą užėmęs Robas Baretas (ex- MALEVOLENT CREATION) didesnių naujovių į grupės stilistiką neįnešė.

Lyginant su ankstesniais grupės darbais tik tiek ir galima pasakyti – dar vienas eilinis CANNIBAL CORPSE albumas. Tai jokiu būdu nėra blogai – kaip jau minėjau anksčiau, šis profesionalų penketukas šlamšto nedaro ir jų firminiai mėsos patiekalai visada bus aukščiausios kokybės. O pastovus žanro reikalavimų laikymasis garantuoja pastovų klausytojų ratą ir tuo pačiu pastovų pelną.

Albumas prasideda pasiutusiu Fišerio kovos klyksmu velnio pasiutpolkėje „The Time To Kill Is Now“, nuo jos neatsilieka ir „Make Them Suffer“ (iš karto dedikuojam savo kaimynams iš viršaus). Beje, šiam kūriniui yra sukurtas ir vaizdo klipas. Šįsyk grupė akivaizdžiai pagrindiniu albumo koziriu pasirinko greitį. Kompozicijos energingos, masyvios, sugrotos techniškai. Džordžo Fišerio vokalas skamba agresyviai ir labai emocionaliai – akivaizdu, kad jam patinka tai, ką jie daro. Bet dėl tos pačios priežasties neišvengta vienodumo; juolab, kad ir firminis skambesys nekinta metams bėgant, taigi galų gale visus dainos struktūros elementus galima nuspėti iš anksto – kur soluotė, kur tempo kaita ir pan. Kad aš neišsigalvoju, iliustruoja kūrinys pavadinimu „Necrosadistic Warning“ – gabalas taip lengvai nuspėjamas, visos gitarinės partijos ir net pagrindinė tema, atrodo, girdėtos šimtą kartų. Štai ko pritrūko „Kanibalams“ šįkart, tai individualių ir įsimenančių kompozicijų, kurių dėka jie ir tapo populiarūs (Džimo Kerio promocija nesiskaito).

Man labiausiai patikusios ir įsiminusios kompozicijos – „The Discipline Of Revenge“, karingoji „The Time To Kill Is Now“, „Brain Removal Device“ ir instrumentinis outro „Infinite Misery“. Gero apetito!

Vertinimas 8/10.

© Metal Blade Records 2006
1. The Time To Kill Is Now
2. Make Them Suffer
3. Murder Worship
4. Necrosadistic Warning
5. Five Nails Throw The Neck
6. Purification Throuth The Fire
7. Death Walking Terror
8. Barbaric Bludgeonings
9. The Discipline Of Revenge
10. Brain Removal Device
11. Maniacal
12. Submerged In Boiling Flesh
13. Infinite Misery