ETERNAL TEARS OF SORROW „Before the Bleeding Sun” – smagi patirtis sekmadienio vakarą

Ir vėl lendu į mažai pažįstamą balą. Nebūtų įdomu – nelįsčiau. Tuo labiau, kad kalbėdamas apie ETERNAL TEARS OF SORROW naujoku nesijaučiu. Šie suomiai man visada buvo vienais iš melodingojo death metalo etalonų. Tiesa, jų muzikoje apstu ir kitokių stilių apraiškų – melodingo blacko, powerio, ir kt. 2003 metais paskelbę apie savo iširimą, vis tik po trijų metų pertraukos jie sugrįžta su nauju albumu.

Laukiant tų „didžiųjų“ sugrįžimų, visada smalsu, į kurią pusę pasisuks muzika – ar sugrįš prie senų šaknų, ar tiesiog labiau prisitaikys prie dabartinės situacijos. Panašių klausimų vedinas ir griebiausi „Before the Bleeding Sun” klausymosi. Pirmoji išvada, kurią galima pritaikyti ir visam albumui – mintis išliko ta pati, tik pakito jos forma. Apie ką gi aš kalbu. Muzika – melodinga, orientuota į lengvumą ir harmoniją, o ne sunkumą ir aštrumą. Pastebėtina, jog žymiai didesnės galios suteiktos klavišinių partijoms. Jos čia – ir fonas, ir soluotės. Ir panašios temos skamba viso albumo metu.

Diskas prasideda linksmomis natomis. Net sunku tokią muziką vadinti death metalu. Netgi drįsčiau pareikšti, jog grupė pasuko savo šalyje itin populiarių gothic metalo grupių link – saldumas kartais ima viršų, bet niekada neįgrysta. Antroji albumo daina „Another Me“ jau šiek tiek gražina link sunkesnių laikų. Greitas tempas, itin gerai šioje vietoje tinkantis vokalas ir nuostabus būgnų tratėjimas tikrai priverčia gėrėtis kiekviena dainos gaida.

„Red Dawn Rising“ vėlgi neleidžia pamiršti švelnumo, ir tiesą sakant netgi primena mažamečių numylėtinius H.I.M ar ENTWINE. Tiesa, kad nesusukčiau smegenų paminėsiu, jog įsijungus vokalui viskas tampa panašu į melodingą bei švelnų power metalą. O skambesys – na, toks grynai šiuolaikinis, su kvadratinėm gitarom, šiek tiek labiau iškeltu bosu, ir visa tai perpildyta klavišų garsais. Girdime ir moteriško choro partijas, taigi atsiranda vietos ir savotiškai simfonijai. Na, po perkūnėliais, tokia makalynė, bet viskas taip tvarkinga ir gražu, kad net pačiam nuostaba kyla… Truputėlis apgaulingos tylos su „Upon the Moors“, kurią netikėtai perskrodžia itin techniškos gitarų soluotės. Albumas labai įvairus ir apie nuobodulį ar monotoniją negali būti nė kalbos.

„Sakura No Rei“ prasideda styginių garsais ir kažkur iš tolumos atsklindančiu moterišku, sirenišku balsu. Nupurto šiurpulys… Lėtas ritmas, sudaromas kažkokios erdvinės atmosferos jausmas. Balsas perauga į vilko staugimą, ir būgnai jau skelbia „Grėsmingo lietaus“ atėjimą. Nuostabi sintezė, nenutrūkstantis minties plėtojimas ir ramuma dvelkiantis sunkumas. Mūzos sekama pasaka tęsiasi.

„Lost Rune of Thunder“ pradžia gan nemaloniai nustebina nu metalinėmis temomis, bet greitai užsimirštu, kadangi gitaros vėl griežia ausiai itin malonius garsus. Jau kuo kuo, bet gitarų solo partijomis šis albumas mane nustebino. Nėra jos ten kažkokios Vaiškos ar Malmsteeniškos, bet akivaizdžiai paliečia giliausius dūšios užkampius. „Tar Still Flows“ prasideda lietaus barbenimą primenančiais garsais, bet greitai jie virsta į tikrą audrą. Vėlgi didžiausias dėmesys čia, skirtingai nei albumo pradžioje, telkiamas gitaroms, kurios plėšosi lyg pašėlusios.

O pabaiga iškilminga ir ori. Akivaizdu, kad dvelkia tęsiniu ir viltimi. Amžinas ratas sukasi, o mes grįžtame į jo pradžią…

ETERNAL TEARS OF SORROW sugrįžo ir spjovė man tiesiai į veidą. Reikia pripažinti, iš jų tokio renesanso nesitikėjau. Ši metalo stilių maišalynė – linksma, užvedanti ir melodinga – tikrai paliko itin teigiamą įspūdį ir labai tiko šiam vakarui. Tikiuosi, kad ateityje, jei vėl nebus nuspręsta išsiskirstyti, šios metamorfozės bus išlaikytos.

Vertinimas: 8/10

ETERNAL TEARS OF SORROW „Before the Bleeding Sun”
Spinefarm Records, 2006

1. Sweet Lilith of My Dreams
2. Another Me
3. Red Dawn Rising
4. Upon the Moors
5. Sakura No Rei
6. Sinister Rain
7. Lost Rune of Thunder
8. Tar Still Flows
9. Angelheart, Ravenheart (Act I: Before the Bleeding Sun)