CELTIC FROST „Into The Pandemonium“ – originalumo beieškant...

Tęsiasi mano „warriorizacija“. Su tam tikrais šokinėjimais į praeitį ir dabartį kurį laiką metalinėje erdvėje apsistojau ties HELLHAMMER/CELTIC FROST „regionu“. Ir visai nenoriu jo palikti, nes Thomas G. Warrioras vis nepaliauja manęs stebinti. Šįkart į grotuvą grūdu „Into The Pandemonium“ – 1987-ųjų metų prieštaringai vertinamą „keltų“ albumą (geriau pasakykite, ar kuris nors CELTIC FROST albumas išvis nebuvo prieštaringai vertinamas). Žiūrim, kaip jau gerokai pasikeitęs (palyginus su HELLHAMMER laikais) Thomas įsivaizduoja pragarą…

Tiesa, o kaip jūs įsivaizduojate pragarą muzikiniu atžvilgiu? Kokios asociacijos? Deja, tuos, kuriems pragaras neatsiejamas nuo, pavyzdžiui, švediško bliako ar visa griaunančio išdirbto grupės BEHEMOTH black/death mišinuko, turiu nuvilti. „Tarškalynių“ ir „mėsmalių“, kurios tarsi koks kraujo išsiliejimas į smegenis „užgula“ klausytojų galvas, čia nerasime – viskas kur kas subtiliau ir originaliau, mano manymu. Šioje vietoje labai tiktų Thomo G. Warrioro išsakyta pozicija, „keltų“ savotiška laikysena ant „metalo ašmenų“: „Man visai nesvarbu, ar mes sunkiausia, ar lengviausia grupė, ar mes komerciškai sėkmingi, ar parsidavėliai. Tiesiog bandom būti kitokie, būti kažkas nauja“… Jei dar prieš ketvertą metų Thomo ir HELLHAMMER tikslas buvo groti sunkiau ir greičiau už britų senuosius dievukus VENOM, tai dabar CELTIC FROST frontmenas yra užsibrėžęs kur kas rimtesnius ir gilesnius kūrybinius siekius. Štai kaip laikas gali pakeisti žmogų…Taigi ilgai neaušinę liežuvio ženkime į ugnies liežuviuose skendintį pragarą, pavaizduotą ant disko viršelio.

Dar nespėji albumo paklausyti – o jau akibrokštas. Ką manote apie kitų grupių koverius ne albumo pabaigoje, kaip priedas prie bendros albumo koncepcijos, o, pvz., viduryje? O jeigu pačioje pradžioje? Taigi susidūrėme su tokia malonia (ar ne?) staigmena. Albumas pradedamas grupės WALL OF VOODOO (kas per velnias?) dainos „Mexican Radio“ koveriu. Nors, mano manymu, ideologiniu aspektu ši daina tikrai neįsilieja į bendrą albumo kontekstą, visgi, nekreipiant dėmesio į tekstą, gabalas nepalieka klausytojo abejingo. Firminis, „keltams“ būdingas thrashiukas su tam tikromis aliuzijomis į death metalą, neatsiejama HELLHAMMER/CELTIC FROST vizitinė kortelė – Thomo „uugh“, gana keistai „sukombinuotas“, gal kiek disonansiškai skambantis, bet kartu ir labai „kabinantis“ priedainis (pagrindinis vokalas gerokai atsilieka nuo pritariančiojo) – prieš jūsų ausis puikus pavyzdys, kad koveris nebūtinai turi būti visiškas „rip offas“, juolab, kad tokie turbūt mažai ką ir bedomina.

Na, ką gi, šluostomės po šalto dušo ir klausom toliau. Tiesa, rankšluostis dar tikrai ateityje nepamaišys…
Tenka pastebėti, jog su kiekvienu CELTIC FROST albumu grupė vis žengdavo žingsnį evoliucijos link. „Into The Pandemonium“ – turbūt vienas plačiausių „keltų“ kūrybinio gyvenimo žingsnių. Jei garsiajame „To Mega Therion“ albume praktiškai viskas kaip ir aišku, albumo kūriniai radikaliai vienas nuo kito nesiskiria, girdime tą CELTIC FROST užbrandintą skambesį, čia gi brukti kažkokių šablonų ar ieškoti tendencingumo tiesiog neverta… Du metai tarp minėtų albumų, sunkios ir varginančios repeticijos, originalūs sprendimai – visa tai „privedė“ iki to, kad turime labai brandų ir įvairiapusišką darbą. Minorinės nuotaikos, tamsūs, avangardu dvelkiantys vidutinio tempo kūriniai, „pagilinti“ Thomo G. Warrioro depresyviu, „ašaromis springstančiu“ vokalu, vietomis „išlendantys“ evoliucionavę „To Mega Therion“ laikų tipo gabalai – toks tas „Pragaras“… Panašu, kad vyrai atsikratė konservatyvumo ir nusprendė į savo muziką įsileisti ne tik firminius metalinius instrumentus, bet ir šį tą iš klasikos: smuiką, pučiamuosius, violončelę, operinį vokalą. Permainos pasiteisino ir „keltai“, per daug neprarasdami savo muzikinių šaknų, įgavo dar subtilesnį „vaizdą“.

„Vaizdo“ negadina ir dar vienas „šaltas dušas“ – instrumentinė kompozicija „Tristesses De La Lune“, sukurta Martino Erico Aino, remiantis tam tikrais dainos „Sorrows of The Moon“ (angliškas „Tristesses De La Lune“ pavadinimas; devinta „Into The Pandemonium“ daina) motyvais. Aino užmanymas – tikrai vykęs. Klasikine muzika dvelkianti kompozicija „įgrota“ trimis smuikais, gitara ir violončele. Nepaskutinį vaidmenį kūrinyje atlieka ir švelnus, „erotiškas“ moters vokalas (greičiausiai prancūzų kalba)… Taigi tai, kas tinka metalui, gali būti panaudota ir kitokiai muzikai kurti. Dar vienas „taškas“ „keltų“ naudai.

Atskiro dėmesio reikalauja ir albumo vienintelis singlas gal kiek „nemetaliniu“ pavadinimu „I Won`t Dance“. Greita, kiek linksmoka thrash metalo kompozicija su keletu itin įsimenamų rifų, šiek tiek „demokratiškesniu“ T. G. Warrioro vokalu bei priedainį „išgelbėjančiu“ moterišku operiniu vokalu. Turbūt retas HELLHAMMER bei senųjų CELTIC FROST gerbėjas savo laiku galėjo pamanyti, kad jų mėgstama grupė kažkada šitaip pradės eksperimentuoti. Nors dažniausiai eksperimentai prisvyla, tačiau visgi Thomas ir kompanija parodė neblogas žinias, kaip iš kelių skirtingų cheminių elementų išgauti patvarų lydinį…

Akivaizdu, kad negailiu pagyrų CELTIC FROST „Into The Pandemonium“ albumui. Tačiau, manau, jis yra to vertas. Turime daugybę pavyzdžių, kai grupė, ieškodama naujų kūrybos kelių, pasiklysta muzikos tyruose, o neretai ir iškeičia savo kūrybinius siekius į plačiosios klausytojų auditorijos poreikių tenkinimą. Matome, kad evoliucionuoti reikia mokėti. Ir CELTIC FROST tai puikiai sugeba. Užbėgant įvykiams už akių, geras to įrodymas – šiųmetinis jų darbas „Monotheist“ – dar viena puikios evoliucijos fazė. Tais laikais gi „Into The Pandemonium“ buvo dabarties „Monotheisto“ atitikmuo. „Into The Pandemonium“ – puikus albumas, CELTIC FROST evoliucijos pamatas. Bent kiek save gerbiantis muzikos klausytojas (tikrai ne visi klausytojai tokie), mokantis atsirinkti, ko jam reikia, turėtų perklausyti šį albumą. Jeigu jam diskas ir nepatiktų, jis tikrai nepasakytų, kad tai yra „mėšlas“, nes tokie klausytojai geba skirti tikrą meną nuo jo imitacijų…

Vertinimas: 8.5/10

CELTIC FROST „Into The Pandemonium“
„Noise Records“, 1987

1. Mexican Radio (Wall Of Voodoo cover)
2. Mesmerized
3. Inner Sanctum
4. Tristesses de la Lune
5. Babylon Fell
6. Caress into Oblivion
7. One in Their Pride (Porthole mix)
8. I Won’t Dance (Elder’s Orient)
9. Sorrows of the Moon
10. Rex Irae (Requiem)
11. Oriental Masquerade
12. One in Their Pride (extended mix)
13. In The Chapel In The Moonlight
14. The Inevitable Factor
15. The Inevitable Factor (Alterna te vox)