CELTIC FROST „Monotheist“ — atšilimas negresia

Kuo man patinka senos grupės? Tuo, kad jos turi kažkokį, galbūt laike įšalusį, mistišką užtaisą. Tegul muzika būna ne paties aukščiausio ir įdomiausio lygio, bet ji turi tą paslaptingą kokteilį, susidedantį iš dar vis unikalaus braižo, tiek idėjos, tiek atmosferos gilumo ir nuoširdumo santykio, bei visgi to gerokai išsiskiriančio specifinio oldskūliško draivo. Taip atsitiko su OBITUARY “Frozen in Time“, VENOM’ų “Metal Black”, dabar gavau tos pačios rūšies kirtį ir iš Keltiškojo Speigo.

Nuo paskutiniojo albumo — 16 metų. Nebedaug iki naujos kartos išauginimo betrūksta, ar ne? Daug alaus ir kitokių skysčių nutekėjo tiek šaltųjų keltų iš Šveicarijos, tiek apskritai sunkiosios muzikos požemyje. Atėjo naujos mados, naujos srovės, bet ne joms ištirpdyti senojo įšalo lytis.

Sunku įvardinti šio albumo stilių. Čia pilna ir senovinio thrash / old school black skambesio (ypač vokalo prasme), ir darkwave, netrūksta ir visokių garso efektų, dažniausiai sutinkamų dark ambient ar panašiuose žanruose. Vyručiai (ar iškart sakyti — Thomas G. Fischeris?) savęs tikrai nesistengia įsprausti į rėmus. Ir kas įdomiausia, nors žanrai ir visiškai skirtingi, albumo kontekste viskas skamba tiesiog fantastiškai!

Pirma, kas krenta į ausis — daug žemų dažnių. Gitaros dauguma atvejų “velkasi” — ne neigiama prasme, o greičiau įvaizdžio — gitaros ir bosas (o kai kur net ir solo) eina kažkur pažeme, sudarydamos lyg šleifą, tuo tarpu vokalas “veda” visą muziką. Neverta net bandyti nusakyti, kaip toks dviejų elementų kokteilis užveža…

Antra — tempas. Didesni/senesni doom pakraipos fanai galbūt užginčys, bet kai kurie gabalai ar jų fragmentai man skamba labai labai doomiškai. Emocine prasme – ypatingai. Ne, nieko šviesaus čia nėra. Pyktis, įniršis (bet be draskymosi ir seilių taškymo), panieka, liūdesys, neviltis. Ir visa tai eina pakaitomis.

Taip, reikia paminėti, kad pats albumas, dainų tvarka sukomponuota tikrai kažkaip savotiškai. Atrodo, kas čia nuostabaus, kad agresyvūs gabalai eina pakaitomis su lėtais ir melodingais, bet visgi kažkas… kažkas išskirtinio čia yra. Gal proporcijos, gal kažkokie tarpusavyje rezonuojantys kompoziciniai ar skambesio elementai, bet daugumoje albumų būna “aha, čia gerai, vyrai iš peties varo, a, na, tiek to, čia baladė, o, čia vėl prasideda smagumas”, o čia… čia viskas labai sklandžiai sueina į vienalytį lydinį.

Vokalas. Trilypis: oldskūliškai piktas (t.y. stipriai pašiurkštintas, bet ne growlinantis), ramus, švarus (kažkuo man primenantis nežinomos bažnyčios klierikiškas inkantacijas) ir moteriškas. Vėlgi, viskas praktiškai idealiai dera tarpusavyje. Ramieji vokalai — itin atmosferiški.

Tai kaip viską apibendrinti? Man prieš akis iškyla toks vaizdinys — iš kelių brangiųjų metalų lydinio išlieta seno, pikto, kartu ir liūdno dievo statulėlė. Ne itin ryškiai žybčiojanti tamsoje — visgi šešiolika amžių glūdėjusi paslaptingų šventyklų požemiuose ir štai pagaliau ištraukta į mūsų dienų šviesą.

Ar yra ko nors, kas „negerai”? Na, lyg ir nieko nėra. Nebent tai, kad perklausius albumą (taip, su kuo didžiausiu pasimėgavimu), nesinori vėl jo klausyti iš karto. Prasukti diską nors kartą per dieną — mielai, bet štai du kartus paeiliui… Na, bet gal čia kokia asmeninė recenzuotojo problema.

Vertinimas: 10/10, gal net ir 11/10

CELTIC FROST „Monotheist“
© „Century Media“ 2006

1. Progeny
2. Ground
3. A Dying God Coming into Human Flesh
4. Drown in Ashes
5. Os Abysmi Vel Daath
6. Obscured
7. Domain of Decay
8. Ain Elohim
9. Triptych: Totengott
10. Triptych: Synagoga Satanae
11. Triptych: Winter (Requiem)