ba. – „H8“ skanus protestas ant alternatyvaus roko stalo

2019 m. rugsėjo mėnesį atsitiktinai internetiniuose resursuose sušmėžavo „ba.“ albumas – „H8“. Kūrinys išleistas 2019 m. gegužės 13 d. Perklausęs „Bandcamp‘e“ visą „heit‘ą“, vėliau dar, ir dar, po pusės metų nusprendžiau skirti muzikiniam kvartetui įvertinimą, kiek tai leidžia mano melomaniška patirtis.

Šiais laikais sukurti kažką originalaus yra sunku, bet čia nerasite jokių smuikų, birbynių, skudučių, fleitų ar dar kokių nors albumo išskirtinumą ir savitumą pabrėžiančių papildomų instrumentų. Grupė originalumą išlaikė be pastarųjų. Šis darbas banguoja tarp protesto ir ilgesio, tarp agresijos ir susitaikymo. Neliko abejonės, albumas nugludintas taip, kad muzikantai savo prakaitu nudažė studijos sienas ir vertė atlaikyti jas su valandų valandas grojamais kūriniais. Ir jie nejuokavo – į lietuviškos muzikos sceną įsiveržė su jėga, pelniusia 2019 metų roko grupės, metų koncertinės grupės ir metų albumo apdovanojimus.

Spėju, kad grupė, praeityje grojusi indie rock, postpunk, nusprendė pagyvinti grojamą muziką ir eksperimentiniu būdu išlaužti aibę kūrybinių sprendimų, kurie galbūt įkvėps lietuviško alternatyvaus roko pasekėjus.

Neatrodo, kad albumo dainų žodžiai, keliaujant per numeraciją, turi kažkokią vientisą istoriją ar siužetą. Kiekviena daina – atskira istorija. Tai tarsi vidinis monologas, pašnekesiai, kreipiniai, apdainuojama praeitis, esama situacija ir konstruktyvumas – tai, ko nėra, kad taip būtų. Visa fragmentuota sistema, viena po kitos pereinanti daina, sutelkta į interpretavimą, asmeninius išgyvenimus ir išsidriekusi į individualų mąstymą, skamba nenuspėjamai patraukliai, ir visa tai apdainuojama lietuvių kalba.

Nepaisant to, kad muziką galima laikyti alternatyviu roku, neišeina nesutikti su tuo, kad banguojanti agresija („Išnara“), socialinė kritika („Akli vagiai“, „Antisentimentalus“), protestas („Ramunė II“), ilgesys ir „pjaunančios“ emocijos („Savo“, „Hirudinea“) ir jau nuo pirmos dainos liudijantis susitaikymas – „Atsiprashow“, švelnus lyrinis skausmas („Iliuzija“), liūdesys („Outro“) muzikoje ir vokale yra tokie raiškūs, kad ją gali klausyti ir sunkiosios muzikos gerbėjai. Muzika ganėtinai aštri, melodinga ir nenuobodi, o daina „Ramunė I“ ir dalis „Ramunė II“ tarsi perskyra atsikvėpimui prieš sekantį trenksmą. Norint albumą labiau išpildyti, panaudojami įvairūs vokaliniai šuorai – aukštos tesitūros, šauksmų, kalbėjimo, lyrinio dainavimo, šiurkštaus ir agresyvaus balso. Visi muzikiniai ir vokaliniai odą šiurpinantys virpesiai net nepasigenda „screamo“, „growlo“ ar to, kas turi būti pavadinta „sunkiasvoriu“ opusu. Čia tiek daug visko: pirmos dainos akordais pasitikusi akustinė partija, sintezatoriaus interliudas, elektronikos gaiva, ilgesingos gitaros solo partijos, pašėlęs žaismingumas, patetika. Albumas pasižymi nenuspėjamumu, o tai yra brandaus produkto ženklas. Apibendrinant, pradedant kūrinio viršeliu, pavadinimu, baigiant kūrybiniais viražais albume, iš lūpų veržiasi komentaras – negalvok apie grupę, kokia nori būti, tiesiog būk ja ir galimai rezultatas bus vykęs.

Visiems tiems, kam kliudo „sunkiasvorės“ partijos, arba priešingai, tiems, kurie pasigenda daugiau „svorio“, verta pabrėžti, kad turime kūrybos laisvę ir galime kurti laisvai, ir kaip dainoje „Savo“, apžvalgą užbaigiu įdomiu moralu: svarbiausia – jausmą jausti.

Įvertinimas 9/10. Metame į lietuviško lobio skrynią!

ba. – „H8“ © 2019 „Damn Good“

1. Atsiprashow 04:36
2. Akli vagiai 03:45
3. Savo 03:30
4. Iliuzija 06:16
5. Ramunė pt.1 03:48
6. Ramunė pt.2 02:56
7. Antisentimentalus 03:55
8. Hirudinea 03:45
9. Išnara 03:20
10. Outro 04:42

Trukmė: 37:93