Albumai

NAHASH „Daath“: per gyvenimą mirties link

2017.01.23 14:44, odium

coverPraėjusio rudens pradžioje pagaliau (!) buvo išleistas ne vienerius metus lauktas naujasis NAHASH albumas „Daath“! Kitu atveju tai būtų įvardinta kaip „ilgai brandintas“, tačiau black metalo veteranams tai negalioja, nes diskui kilo rizika būti smarkiai pavėluotu. Bet tokia greičiausiai yra perfekcionizmo dalia… Kita vertus, laiko sąvoka kūrybai apskritai neturėtų galioti, ir „Daath“ yra to pavyzdys – kaskart klausydamas disko atrandi kažką naujo, dar negirdėto, vienas detales pamatai kitokiu kampu, tam tikrus dalykus pajauti kitu rakursu.

Ir vis dėlto, kad ir kaip tai nepatiktų patiems kūrėjams, „Daath“ išleidimas fizinėje laikmenoje turi ir tą nemalonų jausmą – kūriniai gimė anksčiau nei prieš dešimt metų, ne vieną ir ne du kartus buvo groti koncertuose ir festivaliuose. Būtent dėl šių priežasčių ši daugiau nei valandos trukmės medžiaga neturi to sprogstamojo efekto. Lyg ir naujas produktas, bet jau kramtytas ir todėl nešviežias. Suprantu – improvizacijos, koregavimai, tobulybės paieškos, garso subtilybės – visa tai gimdo kūrybą, bet tai vis viena detalės, tuo tarpu pagrindas ir stuburas – nepajudinami. Bet jei atsiribosime nuo praeities ar laiko įtakos, prieš mus atsiveria paslaptingas kelias į NAHASH potyrius ir klystkelius.

Bent jau tarp juodžiausio metalo gerbėjų NAHASH turi kultinį statusą ir jis niekur nedingsta. Grupės skambesys unikalus. Gitaros, kurioms būdingas tik čia sutinkamas niūrus, net šiek tiek graudus tembras; būgnai, kitur greičiausiai skambėsiantys nykiai ir nuobodžiai, čia įgauna dvigubą jėgą; vokalai apskritai pateikia naujovių, kurios dainoms suteikia dar nepajaustų emocijų bei įspūdžių; ir, kaip teigia kolektyvo vedlys Vytas, „Daath“ skamba būtent taip, kaip turi skambėti NAHASH – šioje erdvėje, šioje plotmėje, šiose aplinkybėse, idėjose bei nuotaikoje. Reikia pastebėti, jog albume gausios klavišinių partijos. Prie pastarųjų priskiriu ir tuos kūrinius-įžangas, pilnus keistų, siaubo filmų epizodus primenančių riksmų bei garsų. Ir jei vietomis jų kiekis gali šiek tiek erzinti, tai vertinant visumą supranti, kad tai yra nemenkas prieskonis, formuojantis bendrą disko skambesį bei pasąmoninį jo suvokimą.

Prieš kurį laiką kibernetinėje erdvėje buvo kilęs šioks toks širšilas dėl to, kaip ir kas turėtų būti apžvelgiama muzikinėje recenzijoje. Garsinės subtilybės, kokybiniai parametrai, įmantrios detalės, ir t.t. – sutinku, jos gali būti įdomios, naudingos, svarbios. Bet mano supratimu, kai kalbame apie muziką, kurios pagrindas yra daugiau jaučiamas nei suprantamas, šie parametrai neturėtų būti aktualūs. Galbūt būtent todėl „Daath“ kaskart suskamba vis kitaip. Jei „Arcanum Triste“ šią minutę atrodo nostalgiškas ir niūrus, rytojus pateiks piktą ir niekšingą, o gal paslaptingą ir epišką jo koloritą. Ilguose kūriniuose telpa daug temų, plati jausminė gama, kuri kuria ir įvairialypį įspūdį. Beje, albume be iki šiol laikmenose nepateiktų kūrinių rasime ir kituose leidiniuose buvusias kompozicijas, kaip kad „Wellone Aeternitas“ ar „Requiem“, pristatomas su nauju veidu. Pastarasis, beje, mano mėgstamiausias NAHASH kūrinys, nors ir suskamba naujais niuansais, ryškesniu ir švaresniu skambesiu, vis tik pirminis variantas nusipelno didesnių mano simpatijų – kažkur tarp ieškojimų, skambesio vingrybių pasiklydo ir dalis purvinos nostalgijos, liūdesio ir skausmo…

Apskritai „Daath“ muzikoje atsiskleidžia tai, kas visada būdinga NAHASHams – intensyvus instrumentų darbas, agresyvus, kartu niūrus fonas. Net jei ritminė būgnų sekcija groja vidutiniu tempu, bendras skambesys niekaip nepraranda dinamikos, nesustojančio judesio. Būtent tas nuolatinis intensyvumas suteikia NAHASH išskirtinumo – kuomet daugelis tamsią ir melancholišką nuotaiką bando perteikti lėtais bei gailiais rifais, mūsiškiai tai pasiekia per kitus atspalvius – šaltį ir intensyvumą. Net jei „Daath“ būdinga nemaža nuotaikų kaita, albumui niekaip neprikiši lėtumo, didelės tempų amplitudės.

Bet vertinti NAHASH vien per muzikinę prizmę ne tik kad nereikėtų, bet netgi neįmanoma! Mano akimis, pats didžiausias „Daath“ pliusas, o taip pat viso albumo pagrindas bei neatsiejama jo dalis yra bukletas ir jame pateikti kūrinių tekstai, paaiškinimai, mintys, tezės ir frazės, kurios atveria ne tik paties albumo idėjas, bet ir didžiąją dalį NAHASH esybės bei ideologinės pusės. Gyvenimo ir mirties akivaizda, egzistencinė kelionė, pomirtinė būtis, laisvė ir paslaptys, vingiai ir voratinkliai – „Daath“ tikrai nepateiks atsakymų jums ant lėkštutės, nes visa kūryba yra ieškojimai ir atradimai, mįslės ir paslaptys… Atvirkščiai, albumas daugiau žadins įvairius jausmus, emocijas – pyktį, liūdesį, nusivylimą, euforiją – ir būtent jų veikiami panirsite į kontempliacijas, į dar didesnes paieškas ir paslaptis. Bet tik sujungę šiuos du pradus – raides ir natas, tekstą ir muziką – turėsite galimybę suprasti albumą giliau, tiksliau, stipriau… Kartu tai – nesibaigianti kelionė, lyg užburtas ratas, įtraukiantis į nuolat kintantį bei amžiną savasties ir kosmoso analizės ratą, kurio neaprašysi ir visais įmanomais žodžiais.

Nepaisant NAHASH statuso gimtojoje žemėje, iki šiol grupė nesulaukė tinkamo pripažinimo už šalies ribų. Ne vienas užsienietis yra įvardijęs kauniečių kolektyvą kaip vieną iš labiausiai nepripažintų, neatrastų grupių. Ir aš tikrai nemanau, jog „Daath“ išleidimas šią situaciją kardinaliai pakeis… Aišku viena – šis albumas yra kolosas, įprasminantis iki šiol nueitą grupės narių kelią bei nuveiktą darbą. O ar tai naujos eros pradžia, ar senojo puslapio užvertimas, parodys tik laikas…

P.S. Pasinaudodamas tarnybine padėtimi, žūt būt rekomenduoju nepraleisti išsamaus grupės interviu naujame žurnalo „Forgotten Path“ numeryje – tai padės ne tik geriau suprasti „Daath“, bet ir leis suvokti bei bent pirštu prisiliesti prie to, kas yra NAHASH…

 

NAHASH „Daath“

© „Drakkar Productions“, 2016

 

1. Arcanum Triste

2. Wellone Aeternitas

3. Desiderium Non Existere Est Lux Sanctitatis

4. Aurora Borealis

5. Tenebrae Mortiferae

6. Aula Glacialis

7. Marche Funebre

8. Mysterium Tremendum

9. Daath

10. Lacrimosa Lacrimis Sanguineis

11. Requiem

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
XIII
2017.02.15 08:26

kad bandcampe visi gabalai. Nors tiesos yra… tokie jau laikai, turi ir į spotify, ir į itunes, googleplay – visur dėt. O įsigyti Lietuvoje galima ar tik iš drakkar siųstis?

Rimšiakas
2017.01.23 17:19

Tikrai turėtų potencialo, kaip čia kalbama, sulaukt tarptautinio pripažinimo šitas albumas. ..Jeigu tik padarytų jį normaliai prieinamą streaminimui. Spotify nėr, Bandcampe irgi tik keli gabalai. Reikia rippint kompaktą ar siųstis iš kažkur ir visuose įrenginiuose nešiot tas jobanas empetrioškes. Užpisa. XXI amžius gi bled.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus