Albumai

EXTRAVAGANZA „Priepuoliai“: modernus depresyvumas post-black metale

2017.07.02 10:11, odium

coverPrieš kurį laiką draugas, apibūdindamas naujausią SEPULTURA diską, panaudojo terminą „augantis albumas“. Tokios sąvokos iki tol nebuvau sutikęs, bet kartais ji tikrai velniškai gerai tinka tam tikriems leidiniams ar grupėms. Manau, šis darinys galėtų būti panaudotas kauniečių kolektyvo EXTRAVAGANZA atveju. Prieš penketą metų susikūręs ketvertukas pradėjo nuo akivaizdžiai klišinių depresyvaus black metalo labirintų, ieškodami tinkamų žodžių bei garsų realizacijos. Iš pradžių tai nekėlė susižavėjimo, bet festivalyje „Duženos“ matytas pasirodymas kiek netikėtai nustebino. O pačioje praėjusių metų pabaigoje pasirodęs debiutinis diskas „Priepuoliai“ jau signalizuoja visai kitokią – brandžią, kūrybišką, gerai išpildytą – grupės realybę.

Prieš gerą dešimtmetį prasidėjęs depresyvių vieno žmogaus projektų bumas aukštumoje išsilaikė santykinai trumpą laiko tarpą. Ir tikrai dėl to neišgyvenu. Aš juo persisotinau vos per keletą metų, kai po perspektyvios pradžios NOCTURNAL DEPRESSION pavirto į seiles, o TRIST tapo eiliniu ašarų nesulaikančiu mažvaikiu. Ir čia vos keletas pavyzdžių. DSBM etiketė tapo ne apibūdinimu, o pajuokos objektu. Nusivylimo, skausmo, savižudybės temas ir greitą, piktą black metalą jungiančias grupes, ir tikrai mokančias tai daryti, galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir vis dėlto, net ir po tiek metų, ši srovė vis dar gali žavėti bei duoti pradžią kažkam įdomesnio. O EXTRAVAGANZA gijas su šiuo požanriu neigti būtų kvaila. Skirtumas tas, kad lietuvių muzika pasižymi aukštu kūrybingumo lygiu bei klaidžiais ir giliais paieškų labirintais.

„Priepuoliai“ – tai aštuoni kūriniai ir daugiau kaip 70 minučių depresyvaus post-black metalo skambesio. Iškart galiu pasakyti, kad man tikrai patinka tai, ką girdžiu. Akivaizdu, jog prie kiekvienos dainos padirbėta iš peties. Net jei gitarų rifai sukami po keletą ratų, visuma skamba sodriai ir įtikinančiai. Savo darbą gerai atlieka tiek abi gitaros, tiek būgnai, tiek ir bosas. Pastarasis, žinoma, negriežia pirmu smuiku, bet sugeba nedideliais rėžiais uždėti kertinius akcentus tiek melodijoje, tiek per perėjimus. Apskritai, visos trys gitaros puikiai papildo viena kitą: kol viena groja atskiras natas, atskiromis stygomis, kitos brūžina slegiančius rifus ar ryškias melodijas. Atkreiptinas dėmesys, jog pats muzikinis dainų pagrindas puikiai sudėliotas. Žiauriai teigiamai vertinu tai, jog šiame žanre grupė nepiktnaudžiauja lėtais ritmais bei rifais, o išlaiko tinkamą balansą tarp melancholijos bei griežto ir agresyvaus skambesio. Užteks vietos tiek mėgstantiems niūrumą ir tipišką depresyvą, tiek ir seno kirpimo štrichus.

Kuo labiau senstu, tuo didesnį dėmesį pradedu kreipti į būgnų skambesį. Turbūt kompleksas, nes buvo laikai, kai visi burbėdavo, kad nei vienas lietuviškas albumas neturi normalių mušamųjų. EXTRAVAGANZA tas negresia. Aš ne profas, bet solnikas, kaip ir kiti būgnai, skamba nerealiai. Kažkiek primena post-punk ar naujųjų romantikų grupių skambesį, o tai taip pat suteikia tam tikro šarmo. Tačiau albume tikrai apstu įtakos bei bruožų iš įvairiausių žanrų. Vieni suras sąsajų su SHINING, kiti – su AMESOEURS, tretiems pagrindą sudarys doom kanonai.

Ir vis dėlto, man asmeniškai didžiausias šio albumo privalumas – vokalinės partijos bei tekstai. Čia jums ne apsisnarglėjusio paauglio nevykę eilėraščiai. Jaučiasi, jog žodžiuose išlieta daug savęs bei klajonių po mintis. Prireiks įsijungti loginį mastymą ar fantaziją, kad suprastum viską, kas bandoma perteikti. Nepažadu, kad pavyks. Kartais atrodo, jog mintis nutrūksta visai netikėtai, pereina į visiškai kitą temą. Bet klausant tai kartu su melodija, ryšį atrasti lengviau. Akivaizdu, kad tekstuose nemažai nagrinėjamos nusivylimo, skausmo, savižudybės temos, jokiu būdu nepamirštant mirties, religinių motyvų, seksualumo ir fetišo. Neretai naudojamos mažybinės žodžių formos – tai iš vienos pusės atrodo vaikiškai, bet iš kitos – dvelkia ironija ir tragiškumu. Jei skaitysite sausai, galite praleisti detales, o gal ir esmę. Žvelkite plačiau, nes tai ne mokyklos programos posmai, ir ne dainuojamoji poezija. Greičiau – avangardas ar nesuprasta meninė forma. Bet muzikoje tai atsiskleidžia visai kitu kampu. Kartais žodžiai išspiegiami, kartais išdainuojami, kai kur išstenami ir sunkiai suprantami/pagaunami, bet vis tiek neša savo mintį ir emociją.

Ir vis tik net ir pozityviai vertinant diską, galima įžvelgti keletą minusų. Visų pirma, albumas tikrai per ilgas. Kūrėjui geriau žinoti, kas kiek ir kodėl, bet kartais nejučia norisi perjungti kitą dainą, nes prieš tai buvusi atrodo kiek išsisėmusi ir besikartojanti. Nors kūriniai gan įvairiapusiški, vietomis pritrūksta ir nedidelių detalių, kurios galėtų tik paįvairinti muziką bei taip labiau pritraukti dėmesį (kūrinyje „Susitiksime Tenais“ tam puikiai tarnauja bosinės partijos, bet vėliau jų tikrai pritrūksta). Tuose pačiuose tekstuose kartais užsižaidžiama „meniškumu“ – atrodo, jog tam tikros eilutės spaustos per prievartą, daugiau gimdytos per kančią, nei pasiduota laisvai kūrybos rankai.

Aš suprantu, kad XXI amžius ir visi skumbame, lekiame, neturime laiko, bet, kaip sako Mr.Northwind iš „The Sinister Flame“, muziką ne vartokite, o ja mėgaukitės. Vartykite bukletus, nagrinėkite tekstus, klausykite kūrinius dar ir dar kartą, pajuskite muzikos grožį, kvapą bei esmę. „Priepuolių“ atveju tam yra daug priežasčių. Nestandartiškai pateiktas paties pirmo leidimo kompaktinis diskas, kartu su vienu iš bukleto piešinių originaliu A3 dydžiu. Būtent aukštas kūrybiškumo lygis bei branda šiandien man atrodo didžiausias EXTRAVAGANZA privalumas. Man patinka, kad grupė nebijo ieškoti, eksperimentuoti ir surasti. Turbūt visai ne be reikalo nuo gruodžio mėnesio albumas buvo papildomai perleistas keletu formatų. Tikrai nesu tokio žanro didelis mėgėjas ar šalininkas, bet jei visos šiam postiliui save priskiriančios grupės sukurtų ir perteiktų bent pusę tiek, kiek sugeba kauniečiai, greičiausiai ir bendras požiūris į depresyvų bei post-black metalą būtų kur kas pozityvesnis. Bent jau iš mano varpinės.

 

Vertinimas: 7,5/10

 

EXTRAVAGANZA „Priepuoliai“

© 2016

1. Susitiksim Tenais

2. Ji Tikėjo

3. Jaustis Gabiam

4. Jokios Vilties

5. Aš Esu

6. Artyn Žibintų Mano Dangus

7. Mano Klaidos Rytoj Ryte

8. Apsispręsti

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
XIII
2017.07.03 11:37

Sraunus pasroviui teka gatves užrašo vardus nuvalo rankas buvau žmogum dabar regiu jokio vargo tik tamsa
arčiau nakties gatvės drėgmė kurčia svaiginanti mintis sulaužo kojas išlaižo akis panirus į stiklą laike sustojusį dievą
su kurio niekas neina su juo reikia kabėti

priešais mane tuščia kėdė ji kris šalia kai upė išdžius po nakties bus rytas tylus artyn žibintų tai mano dangus

po naktį vedžiojanti tamsa

šviesa apgobus mazgus apgobs kaklus kaklais tekės naktis upė išdžius ir rytas tylės

ten kur plazda dangus šviečia paukščiai ir oras gaivus

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus