NE OBLIVISCARIS debiutas Vilniuje: negausus, bet pavykęs

Renatos Drukteinytės nuotr. Daugiau nuotraukų: fotogriausmas.lt

Savo pirmos pavasario pusės koncertų maratoną užbaigiau balandžio 14-osios, šeštadienio vakarą, kuomet praktiškai nuo jubiliejinio uošvės vaišių stalo tiesiai su neformaliu kosciumu nieku gyvu neketinau praleisti australų NE OBLIVISCARIS pasirodymo Lietuvoje. Tų pačių, kurių debiutinis 2007-ųjų trijų kūrinių demo „The Aurora Veil“ zulintas nuzulintas iki negalėjimo, mokėtas mintinai. Grupė – nestandartinė, bet paskutiniu metu besiropščianti iš pogrindžio į labiau matomas pozicijas. Nepatinka man tai, bet čia jau jų asmeninis reikalas. Ir net jei jiems per ateinančius metus pavyks pasiekti labiau apčiuopiamą lygį, nemanau, kad kolektyvas bus žymiai dažnesni svečiai senajame žemyne, ką jau kalbėti apie Lietuvą… Taigis, a must!

Šį kartą rimtai nusprendžiau – jokių apšildytojų bei antrarūšių grupių, tad ateinu typ top ant NE OBLIVISCARIS pradžios. Žmonių – tikrai nelabai gausiai. Ne tik grupė ne itin žinoma (bent jau Lietuvoje), bet dar ir kitų koncertų tą dieną – ne vienas ir ne du. O australai, rodos, jau išmoko dirbti ir su maža auditorija. Bet žiūrim, ką turim. Visada šį kolektyvą laikiau tais, kurie groti moka. Ne tik moka, bet ir gan smarkiai „sportuoja“. Bet be to kengūrų šalies atstovai visada savo muzikoje turėjo gerą vaibą, nuotaiką ir jausmą, kurių taip trūksta didžiajai daliai virtuozų-instrumentalistų. Ar jautėsi tas scenoje? Man apskritai pasirodė, kad gyvai NE OBLIVISCARIS – labiau įspūdžio grupė. Nors grojo labai tvarkingai ir atsakingai, bet įspūdį darė muzikinė visuma, o ne pavieniai instrumentai ar partijos. Pastarosios, beje, ypač gitaristų, apskritai pasirodė gan nykios, primityvios, ko tikrai nepasakysi apie bendrą muzikinę visumą.

Kas nežino, NE OBLIVISCARIS muzikoje buvo ir yra du vokalai – švarus ir growlas. Abu vyriški. Kaip bebūtų keista, natūralus balsas man visada labiau imponavo ir buvo centrinė šios muzikos dalis. Net jei grupė vis labiau tolsta nuo black metalo šaknų (jei apskritai prie jų kada nors buvo apčiuopiamai priartėjusi), growlas, nors ir prideda savo šarmo, bet man galėtų būti ir nereikalingas. Kita vertus, tas pats švarus balsas šiai muzikai suteikia ir bereikalingų seilių ir cukraus prieskonį. Bet būtų keista, jei tokia įvairi ir progresyvi kūryba neturėtų ir žiupsnelio neigiamų aspektų.

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad iš „The Aurora Veil“ demo kūrinių nebuvo sugrota. Per tą dešimtmetį grupė jau spėjo išleisti tris studijinius albumus, tuo labiau, kad šis turas skirtas būtent naujajam „Urn“ pristatyti. Tačiau net ir be jų NE OBLIVISCARIS buvo gerai atpažįstami ir suprantami – grupė turi savo braižą, markę. Tvarkinga, techniška kūryba gali būti pritaikyta tiek klausymui, tiek pašėliojimui. Ne vienas tą bandė įamžinti savo išmaniaisiais telefonais. Neabejoju, jog daugeliui jų pavyko įrašyti tik triukšmą su ne itin kokybišku vaizdu – kokiam velniui tokie įrašai iš vis skirti? Užsidėtas kryžiukas? Pavydo sukėlimui? Juokučiai…

NE OBLIVISCARIS nebuvo nei kažkas itin wow, bet ir tuo labiau ne prastai. Greičiausiai panašaus įspūdžio galima tikėtis iš bet kurios grupės, kurios lygis neapsiriboja vien tik pogrindžiu. Labiau norėtųsi, kad kolektyvas nepamirštų savo ekstremalių šaknų, o tai vis labiau krypsta link dark/progressive pusės. Bet man patiko; ir visgi jei šių australų nesekčiau ir nemėgčiau, sukoncentruoti dėmesį į tokio lygio kūrybą būtų gan sudėtinga. Nors kai kam ir tą vakarą tai pavyko padaryti…