Reportažai

„Wacken Open Air 2015“ – sold-out rekordas, pasaulinis purvynas ir kita velniava

2016.06.15 15:51, Birutė

woa15-1Pradėsim nuo to, kad 2015-ųjų liepos ir rugpjūčio sandūra asmeniškai buvo ypatinga dviem aspektais. Pirma, jau 14-tą kartą griebiau už uodegos galimybę sudalyvauti visame pasaulyje pagarsėjusioje „Wacken Open Air“ (WOA) fiestoje. Taigi, teko patirti jau daugiau nei pusę viso festivalio istorijos. Antra, šįkart išvyka dviem buvo kaip ir medumi patepta, mat prieš porą mėnesių ant rankos atsirado papildomas žiedas. O pačiame Wackene buvo ir daugiau visokių ypatingų įvykių, taigi apie viską iš eilės.

Bilietai į WOA jau kelis metus išparduodami, vos pradėti pardavinėti. Šįkart buvo sold-out rekordas – kelios valandos. Antrasis rekordas buvo ne toks geras, nors kasmet to „gėrio“ vis tiek pasitaiko. Kalbama čia apie dumblą. Kadangi kokią savaitę iki tol Wackeno apylinkes merkė liūtys, nedaug trūko, kad dėl neišbrendamų purvynų būtų atšauktas visas renginys. Laimei, vokiškas pareigingumas davė vaisių – buvo suspėta daugmaž visą tą velniavą išsrėbti. Bet laukiant automobilių eilėje prie įvažiavimo į festivalio zoną vėlgi prasidėjo liūtis, trukusi pusantros paros, taigi grėsmė atsinaujino.

Prieš pradedant muzikinę WOA 2015 apžvalgą, reikia pasakyti, kad šįkart išties susidarė „pasaulinis purvynas“, jei jau ne tvanas. Tai lėmė, kad stovyklose skendo ne viena palapinė, tarp jų ir mūsiškė. Taigi pirmą kartą vizito į WOA istorijoje visą laiką teko miegoti mašinoje, dar laimei, kad erdvioje, taigi ne sėdint. Pirmąkart teko matyti ir atvarytą specialią techniką, siurbusią nemokamo purvo vonias. Mat jos tapo pavojingos – asmeniškai teko nemenkai įklimpti, jau nekalbant apie keliose vietose matytas netinkamos tokiam atvejui avalynės „kapines“ (atgyvenusių sportbačių ir kitko krūvas). Taigi, tegyvuoja kerzai ir kaliošai! Beje, dėl tokių nešvarių dalykų atsirado naujas komercinis pasiūlymas – įsigyti spec. marškinėlius (mud fighters).

Dar viena naujiena – po 7 metų mūsų grupių dalyvavimo didelio susidomėjimo pasauliniu mastu sulaukusiame konkurse „Wacken Metal Battle“ pirmus metus nevyko vietinė atranka (nebus jos ir šiemet). Taigi beliko domėtis kitų šalių jaunų grupių metalinių madų vėjais.

Dėl muzikinių įvykių ir pramogų galimybių gausos viskas WOA kuris laikas prasideda jau trečiadienį. Viso 8 scenos su savais dalyviais ir galybė visokių atrakcijų – tik spėk suktis. Šįkart tą vakarą jau sugrojo ir pirmos „didžiosios“ festivalio grupės. Tiesa, mažosiose scenose, esančiose į pilaitę panašioje palapinėje. Tai tada jau ir Lietuvą aplankęs ULI JON ROTH bei dar tik paskui pas mus apsilankę, šlovę dar ne visai praradę švedai EUROPE. Abi komandos grojo virš valandos, taigi parodyta organizatorių pagarba scenos veteranams. Pilna palapinė rodė, kad, viena vertus, nemažai žmonių į WOA susirenka jau savaitės pradžioje, kita vertus, kad šie du kolektyvai verti dėmesio. Taigi naktinis „apšilimas“ prieš jau gausesnę kitos dienos pasiūlą buvo visai sėkmingas. ULI pas mus taip ir nebuvau mačiusi, todėl nusipelniusio ankstyvųjų SCORPIONS gitaristo benefisas „suėjo“ net labai „skaniai“. Po jo pasirodymo palaukus vos 10 minučių, gretimoje scenoje jau šėlo nuo senų laikų kiek aprimę, solidesnę aprangą ir šukuosenas pasirinkę EUROPE muzikantai, kurių nė vienas sudėtyje taip ir nepasikeitė per ilgametę grupės istoriją. Dabar pamačius švedus Lietuvoje, kur kas didesnėje scenoje, Wackeno įspūdis gal ir nublanksta, bet tada tai buvo kažkas toookio… Ir kiek jie nemėgtų savojo visų laikų hito „The Final Countdown“ (dėl nevykusių koverių gausos), vis tiek juo užbaigia savo koncertus. Kaip ir čia.

Ir prasideda pagrindinių WOA 2015 įvykių atskaita…

Ketvirtadienis. Purvas, purvas, kur dairais. Ankstesni įgūdžiai pakankamai spėriai migruoti tarp scenų, į vikingų kaimelį, atributikos prekyvietes ir įvairių pramogų vietas dabar buvo nieko verti. Užtrukdavai kone dvigubai ilgiau, nes klimpdavai purve, rizikuodamas ten palikti netgi botus. Dėl ekstremalios padėties kurį laiką nekursavo ir specialūs shuttle autobusai, vežiodavę žiniasklaidos atstovus ir kitus vipus iš atokiau iškeltos jų stovyklavietės į įvykių epicentrą. Paskui šie dėl tų pačių purvynų ėmė važinėti kitu maršrutu, taigi laiko sąnaudas teko vertinti iš naujo.

16 val. atsidaro viena didžiųjų scenų „True Metal Stage“. Jau tapo įprasta, kad vokiečiai itin mėgsta ir festivalyje palaiko savo grupes. Šios atsakydamos nesikuklina su publika bendrauti vokiškai, ir jokios diskriminacijos čia nemato taip pat gausiai susirinkę kitataučiai. Didžiai gerbiamas yra ir metalo maestro Udo su savo komanda. Šįsyk U.D.O. apjungė pajėgas su kariniu orkestru (Bundeswehr Musikkorps) (na, militaristinė paties Udo sceninė apranga jau seniai pažįstama). 1,5 val. trukęs jungtinis šou buvo išties įspūdingas ir savotiškas. Jei „judošiai“ dar kartą atbildėtų pas mus, gal ką nors panašaus iškrėstų, dėl įvairovės?

Wackene taip pat pagerbti ir dėl to čia dažnokai dalyvaujantys viduramžių metalo puoselėtojai IN EXTREMO. Patraukia jie ir mūsų dėmesį. 2015-aisiais kaip tik 20 karjeros metų pažymėję 7 muzikantai, dėvintys senovinius drabužius ir valdantys savitus instrumentus, rengia įsimintinus šou. Būtent tokio liudininkais tą vakarą tapome ir mes. Na, o kas labiau domisi šios grupės kūryba, turi puikią progą geriausius jos fragmentus išgirsti rinkinyje „20 Wahre Jahre“.

woa15-2Kiek anksčiau „bemedžiojau“ savo vieną mėgstamiausių melodingo death metalo komandų DARK TRANQUILITY, taip niekur ir nepavyko jų pamatyti. Bet štai nepraėjo nė 30 metų nuo šių švedų starto, ir pagaliau EUREKA! Jie Wackene. Taigi skuodžiam į palapinę, kuri jau sausakimša. Betgi tiek laukimo metų suteikia jei ne sparnus, tai rankų tvirtumą, tad braunamės arčiau scenos ir… Nors paskutinis jų CD pasirodė prieš du metus, senieji hitai neprarado vertės. Taigi buvo be galo malonu ne tik girdėti gerai žinomas melodijas, bet ir matyti su dideliu užsidegimu grojančius muzikantus, ir ypač charizmatišką vokalisto Mikaelio Stanne povyzą. Šis demonstravo ir puikius kontakto su publika įgūdžius. Tad ilgi lūkesčiai pasiteisino 100 procentų – įsimintinų akimirkų per valandinį pasirodymą per akis.

Toliau stojo dilema – ar ką nors nuveikti netoliese esančiame vikingų kaimelyje, o po to sugrįžti prie tos pačios scenos ir pamatyti senuosius anglų rokerius THE QUIREBOYS, ar skubėti nuklampoti prie didelės „Black Stage“, kur laukė intriguojantis amerikiečių SAVATAGE sugrįžimas. Laimi intriga, nors teko gerokai pavargti, įveikiant jau kelis kartus akcentuotus purvo tyrus. Pakeliui dar vienas komercinis, na, gal greičiau reklaminis pasiūlymas: pasislėpei nuo lietaus po vienos įmonės reklaminiu skėčiu – gauni firminį apsiaustą nuo lietaus. Deal…

Pasirodo, intriga buvo dviguba. Jau vien gyvai pamatyti vieno iš brolių, Jono Oliva atgaivintą progresyvaus metalo komandą SAVATAGE buvo sėkmės reikalas. Bet šiai baigus savo energingą ir dar įspūdingų šviesų nutviekstą šou, kilo sujudimas gretimoje didžiojoje scenoje. Kas gi ten? Ogi ypatingas atvejis – SAVATAGE apjungė pajėgas su žymiu progresyvo kolektyvu TRANS-SIBERIAN ORCHESTRA! Taigi pirmą kartą veiksmas pakaitomis vyko gretimose pagrindinėse scenose, ir iki pat vidurnakčio galėjome mėgautis kokybiškos, kerinčios progresyvios muzikos garsais. Čia vietoj lopšinės. Mat užtruko dar keliasdešimt minučių per klampų kliūčių ruožą pasiekti stovyklą. Palapinė – skęstantis laivas. Prie mašinos – pelkė. Užtat salone sausa ir minkšta. Tai ir svarbiausia, labanakt…

Penktadienis, liepos 31-oji (ne 13-oji). Pirmoji muzikinės veiklos kupina diena. Pagaliau nebelyja, bet purvo ne mažiau, nors ir džiūstančio. Besukdami ratą ten, kur dar išbrendama, kiek pavėluojam į brazilų ANGRA pasirodymą. Tenka juos stebėti iš tolo. Žinia, dabar jų gitaristas Kiko puikuojasi MEGADETH gretose, bet tąkart buvo su senaisiais kolegomis. Sakoma, gera dienos pradžia – pusė darbo. Na, pažiūrėjus į asmeninį tvarkaraštį, toli gražu dar ne. Važiuojam toliau. Suomiai ENSIFERUM. Folkmetalis kartais „užveža“ nerealiai. Taip nutiko ir tąkart, tad ši vizualinė-akustinė patirtis užskaityta penkiais su pliusu.

Kodėl dar kartą nepamačius SEPULTURA? Laikas kaip tik patogus, su niekuo nesikerta. Ir jie vis dar stipriai „pavaro“, nereikia lia lia. Na ir kas, kad jau anksčiau paskelbtas eilinis jų vizitas į Lietuvą (o dabar gi – ir dar vienas, 2017-aisiais). Taigi smagiai suklausom dar vienus brazilus ir varom toliau. Į labai lauktą švedų AT THE GATES pasirodymą. Kaip tik tais metais jie išleido tikrai stiprų albumą, taigi smalsu gyvai išgirsti ir šviežius kūrinius. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad tai buvo vienas kiečiausių ir labiausiai įsiminusių WOA 2015 momentų. Išties labai gerai. Ir nereikia gailėtis, kad šis šou susikirto su STRATOVARIUS. Pastarieji netrukus pamatyti tėvynėje, o štai švedus matytum nebent Estijoje 2016-ųjų liepos 2 dieną…

Gretimoje scenoje visai netrukus sulaukiam QUEENSRŸCHE. Žinia, ši JAV komanda pastaruoju metu linksniuojama dėl vokalistų kaitos, dėl ko dargi laidomos strėlės iš ankstesniojo frontmeno naujos grupės pusės. Kaip bebūtų, pakitusi sudėtis nenumušė šio kolektyvo kartelės, o tuo įsitikinti pats geriausias būdas – pamatyti jų koncertą savo akimis. Jis paliko labai gerą įspūdį, taigi ša, uolieji Geoff Tate pozicijų gynėjai!

Toliau valandai išsiskiria mūsų poros keliai. Vyriškis pasirenka trašystus ANNIHILATOR, jų dar nematęs. Aš mačiusi ir juos, ir tuo pat metu grosiančius OPETH, betgi kažkaip moteriškai
„ant lyrikos“ patraukė. Taigi žiūrim savuosius favoritus, ir paskui dalinamės įspūdžiais. Pasirodo, abi grupės nuoširdžiai ir smagiai sugrojo savo stiliumi, nusivilti neteko. Tik neaišku, ar taip abipus gerai būtų, pasirinkus atvirkščiai…

woa15-3O štai vienų žymiausių progresyvo atlikėjų DREAM THEATER pasirodymą sutartinai iškeičiam į trešerių, kurie dabar jau išleido naują puikų albumą, DEATH ANGEL spektaklį. Argumentai – „teatralus“ spėta pamatyti Vilniuje, tegul ir pustuštėje salėje. Užtat Angelams „paaukojami“ dar ir ARMORED SAINT. Toks sprendimas itin pasiteisino, nes DEATH ANGEL sutvojo savo oldskūlinį thrashą taip užtikrintai, energingai ir išraiškingai, kad jų pasirodymą teko pripažinti dar vienu WOA 2015 lyderiu. Palikus palapinę, kurioje ką tik skraidė „mirties angelas“, labai jau tingėjosi trenktis per didžiulę teritoriją iki didžiosios scenos, kad ir kaip begerbtume BLACK LABEL SOCIETY ir jų komandorą Zakką Wylde. Ne tiek dėl to, kad būtų pakakę pamatyti šį susivienijimą Lietuvoje, kiek todėl, kad čia pat palapinėje po valandos turėjo pasirodyti SAMAEL. Taigi dar kartą grįžtam į vikingų kaimelį pasmaguriauti specifinio maisto, gurkštelėti alaus, pasižiūrėti savotiškų turnyrų ar klustelėti, kas groja čia esančioje dar vienoje scenoje. Valanda netrunka prabėgti, o štai ir šveicarai. Sunku tiksliai įvardinti, kokiu stiliumi jie dabar groja (gal koks elektroninis-industrinis metalas), bet skambesys kažkuo patrauklus. Nors tai ir ne svarbiausias to vakaro akcentas, Samaelius stebime ne „dėl fasono“. Ir jie tuokart visai patiko.

Galima įvairiai vertinti švedų IN FLAMES muzikines metamorfozes, tačiau vizualaus jų šou patrauklumo neatimsi. Tad dar kartą, ir vėl sutemus, kad įspūdingiau atrodytų šviesų ir pirotechnikos efektai, stojam iš tolo visa tai pamatyti. Nors garsas šiek tiek sklaidosi erdvėje, nors muzikantus geriau matai ekrane nei scenoje, įspūdis vis tiek stiprus. Ir toji tradicinė metalinė karvės galva jau liepsnoja. Tuokart gaila vieno – kad į šį laiką įsipainiojo vienų iš crossoverio pionierių NUCLEAR ASSAULT pasirodymas. Ką gi, kitąkart bus geriau. Liepsnose, liepsnose…

Praleidžiame Vilniuje irgi jau matytus olandus WITHIN TEMPTATION, bet ne dėl jėgų taupymo vienam vėlyvam, bet labai svarbiam šou. Tiesiog tuo pat metu groja vokiečių „piratai“ RUNNING WILD, juos smalsu pamatyti, o galbūt ir paspausti dešinę pačiam Jolly Rogeriui (joke). Tačiau jie groja net 1,5 val., taigi per vidurį tenka pasitraukti, ir vėl į palapinę, kur į sceną žengia laukti besulaukti doomeriai MY DYING BRIDE. Simboliška – prieš porą mėnesių iškepta nuotaka panūdo pamatyti dar nuo 1990-ųjų „mirštančią“ kolegę :). Dėl tokios akistatos negaila nei miego, kuris 1 val. nakties būtų toks saldus. Taigi padoomojam valandą, parelaksuojam, skambant ir tamsiai, ir lyriškai muzikai, mmm… O tuomet kojos dar kažkaip nuvelka kūną iki stovyklos, ir jau kitas labanakt…

Šeštadienis, paskutinio vasaros mėnesio startas. Rytmetis praleidžiamas pačiame Wackeno miestelyje (pusryčiai, festivalio info centras, dalyvavimas masiniuose sambūriuose). O sunkioji muzikinė programa prasideda vidurdienį. Ir iškart nuo dilemos – KATAKLYSM ar KHOLD? Laimi pastarieji, nes visai neaišku, kada ir kur dar bus galimybė pamatyti nuožmiuosius bliakerius. Tuo tarpu kanadiečių deferiai jau buvo ne tik „velnio akmenį“ gaudę, bet ir turėjo pakartoti vizitą į mūsų žemes 2016-ųjų pradžioje. Taigi, viskas elementaru. Tuo tarpu ypatinga KHOLD muzikos juoduma, atšiaurios muzikantų povyzos ir galimybė dėl dar negausiai susirinkusios publikos stovėti visai prie scenos – tokie štai šio pasirodymo koziriai.

Toliau dėmesį patraukė vokiečių metalistai POWERWOLF. Šie, kaip vėliau paaiškėjo, irgi itin mėgstami tautiečių. O mums buvo smalsu, kodėl apskritai ši komanda tokia populiari. Dėl įvaizdžio, kai scenoje matai šventikus, o power metalas virsta kone psalmėmis? Galbūt. Tiesa ta, kad asmeniškai šis pasirodymas ne itin sužavėjo. Tačiau trauktis iš minios nebuvo kur, juolab, kad gretimoje scenoje vėliau turėjo pasirodyti kur kas labiau dominantys suomiai AMORPHIS, po gero mėnesio turėję išleisti naują albumą. Taigi „vilkai“ šiaip ne taip suklausyti.

Pamenu, vienas ankstesnių AMORPHIS šou Wackene buvo pažymėtas ugnies ženklu – užsiliepsnojus prie scenos sukrautam šienui, kuris turėjo sugerti anuomet irgi susikaupusį purvą, teko nutraukti vos prasidėjusį suomių pasirodymą ir net evakuoti žiūrovus. Tiesa, vėliau jie vis tik sugrojo, bet ne visi žmonės žinojo apie pasikeitusį laiką. Man pasisekė. Taigi su tokiais tad „karštais“ prisiminimais stojau juos vėl pamatyti. Nuskambėjo ne tik visų laikų žymiausi AMORPHIS kūriniai, bet ir kelios naujos dainos, kurios tik dar labiau suintrigavo laukti naujo jų leidinio. Dabar jis jau klausytas perklausytas, o tuomet buvo dar nepažintos žemės. Dar sykį sužavėjo šios grupės dainų ekspresija ir visiškas muzikantų pasinėrimas į jų atlikimą. Ypač vokalisto, kurio ūgio trūkumą kompensuoja intensyvus judėjimas scenoje ir balso tvirtybė.

Po poros valandų poilsio, kuris skirtas atributikos žvalgybai ir pietums (pasirinkimas tarp įvairių virtuvių ir patiekalų itin gausus), apsistojame palapinėje. Ten viena po kitos gros dvi įžymios deferių grupės. Pirmieji – brutalaus techniško death atlikėjai CRYPTOPSY. Tai buvo pats „sunkiausias“ iš visų WOA 2015 matytų pasirodymų. Kanadiečiai sukalė visus vinis į ausis, galvas ir kitas kūno vietas, ir tai buvo savotiška kompensacija, nepamačius jų tautiečių KATAKLYSM. Lukterėjus valandą, antrą „mirties“ dozę pasiūlo prieš 5 metus į areną grįžę vokiečių deferiai MORGOTH. Ir ta dozė tokia galinga, kad gali išversti iš koto. Nepriekaištingas vokiečių „mirtininkų“ pasirodymas pakrauna energijos dar likusiai nemažai programai.

Ji tęsiasi su CANNIBAL CORPSE vs. SABATON. Pastarieji pagarbiai patalpinti į didžiąją sceną, CC – į mažesnę „Party Stage“. Abiem komandoms skirta groti net po 1,5 val. Pasirenkami „kanibalai“. Dar per maža defo? Galbūt. Čia sugrįžta lietus, bet ne toks ir baisus. Baisiau turėtų būti, klausantis CC. Dabar jau smagiai praūžė jų eilinis pasirodymas Lietuvoje, ir neaišku, ką sumąstytų supermamos ar siaurų pažiūrų religingi asmenys, jei šių „pabaisų“ koncerto reklama plačiai šmėsčiotų mieste. IRON MAIDEN (beje, grosiantys WOA 2016) tuomet atrodytų lyg nekalti avinėliai…

Grįžtam į Wackeną 2015-aisiais. Praleidžiam vokiečių trešerių EXUMER kalvystės pamokas, mat iškart po kanibalizmo seanso bandant įveikti atstumą iki scenos palapinėje, jų šou imtų ir pasibaigtų. Vėliau teks tą daryti, bet tuokart verčiau sulaukti ir šiek tiek pažiūrėti JUDAS PRIEST benefiso. Maža kas, gal nepavyks jų pamatyti gruodį Vilniuje (vis dėlto pavyko). Įpusėjus žaižaruojančiam ir energizuojančiam šou, vis dėlto tenka pėdinti link vienos mažųjų scenų, kur dar vieną „mirtiną“ injekciją pasiruošė sušvirkšti OBITUARY. Šios ilgametės deferių gaujos istorija nužymėta skandalingų sudėties pokyčių, tikrų narių mirčių, bet taipogi joje telpa ir 9 seno gero death metalo albumai. Brolių Tardy vairuojama mirties mašina tuokart išspaudžia visa, ką turi geriausio, ir tai dar vienas šou, kuris užima garbingą vietą tarp asmeninių festivalio favoritų.

Lieka vos 3 grupės nuosavame tvarkaraštyje, o jau po vidurnakčio. Sukaupus jėgas nukeliauju prie „Black Stage“, stoju atokiau, kad iš tolo geriau matytųsi visi efektai. Ne šiaip sau, nes čia dalyvaus šou meistrais galintys tituluotis britų juoduliai CRADLE OF FILTH. Ir išties, nuovargis nuovargiu, bet turininga ir patraukli jų programa tarsi užhipnotizuoja – tikrovė čia, o gal jau sapnas? Tiesiog maloniai praleidžiamas laikas, ir jei ne tas purvo ruožas prie pat, kuriame vis dar klimpsta pro jį einantys, išvis būtų viskas puiku.

Du galutiniai taškai paeiliui numatyti palapinėje esančiose scenose. Pirmiausiai – neprognozuojamų švedų eksperimentatorių SHINING siautulys. Šis čia užliūliuoja, čia priverčia būdrauti, ir taip iki pat 2 val. nakties. Ir jeigu paskutinė viso WOA 2015 muzikinio repertuaro grupė būtų ne čia pat, greta, sakyčiau stop, ir pirmyn į stovyklavietę. Bet ji už kelių žingsnių, ir vos po 10 min. – suomiai WALTARI, kuriuos smalsu pamatyti dėl to, kad jie gamina sunkiai suvokiamą stilių mišrainę, o ir atrodo ekstravagantiškai. Mišrainės komponentai – hardrokas, įvairūs šiuolaikinio ir olskūlinio metalo žanrai, punk ir industrinė muzika, o kad būtų „skaniau“, dargi truputis įmantresnio popso ir hip hopo. Na, kaip? Ištvermingiausių žiūrovų nedaug (gal kokie 200, o WOA mastais tai lašas jūroje), tačiau jie iš paskutiniųjų palaiko faktiškai festivalio headlinerius. Tveriu paskutines festo akimirkas, o paskui, jau pakeliui į poilsio zoną, dar pas vikingus išvystu ugnies šou ir kažkokius užsilikusius fejerverkus.

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – baigėsi ir 26-asis WOA festas:

Pora jo ištraukų – respect, Harry Metal:

Kita vertus, kiekviena pabaiga yra ir kažko pradžia. Ar liudysim 27-ąjį WOA? Atrodo, stichijos siautėjimas toje pačioje Vokietijoje, „Rock Am Ring“ festivalyje, kur žaibas nutrenkė keliasdešimt žmonių, turėtų kažkiek atbaidyti nuo tokių užmačių. Bet mes savam krašte „kylančio žaibo“ užgrūdinti, taigi rizikuosime, ir gersime šampaną ;) Tad welcome to WOA 2016. Čia kartais ir saulė šviečia…;)

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Birutė
2016.07.28 15:18

Birutė
2016.06.15 16:49

Kaip tik geri metai po čia minimo gyvo pasirodymo…

http://www.ferrum.lt/running-wild-piratai-nerimsta/

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus