Reportažai

SLIPKNOT ir SUICIDAL TENDENCIES Vilniuje – jei headlainerius sukeistume vietomis

2016.02.12 15:18, Birutė

pg-38-slipknot-1

Kai pernai buvo paskelbta, kad į Lietuvą pagaliau atsibels ekstravagantiškieji (nesakyčiau, kad skandalingieji) nu-metalistai ar greičiau metalkoristai SLIPKNOT, ta žinia jų čia ne vienus metus laukusiems trinktelėjo kaip kūjis į priekalą. „Siemens“ arenos pasirinkimas nė kiek nestebino, nes jei ne muzikos vertingumu, tai įsimintinais šou, visur šmėsčiojančiomis kaukėmis ir 9 žmonių brigada ant scenos ši šutvė pritraukia ne vieno tūkstančio žmonių dėmesį. Gal pas mus tas dėmesys būtų ir mažesnis, jei ne gerokai vėliau išlindęs faktas, jog kartu atvažiuoja legendinė crossoverio komanda, neabejotina šio žanro lyderė SUICIDAL TENDENCIES. Sakysit, tai kas gi čia ką turėjo apšildyti? Šiuo požiūriu publika aiškiai turėjo dvi nuomones, bet apie tai vėliau. Be to, stojo rimtas hamletiškas klausimas – būti šių metų sausio 23-ąją „Siemense“, ar ne, nes bilietas net ir už 2 grupes ne iš pigiųjų. Galiausiai nugalėjo smalsumas, mat abi komandos iki šiol dar nematytos scenoje. Taigi, važiuojam…

Senoji sunkiosios muzikos gerbėjų gvardija be abejonės teikė pirmenybę „savižudiškoms tendencijoms“, todėl į areną atkeliavo dar prieš 20 val. Bet jau ir tada salė buvo gerokai užpildyta. Renginys prasidėjo beveik laiku, o itin kruopštus įeinančiųjų nešulių ir jų pačių patikrinimas rodė, kad saugumui 2 amerikiečių komandos po visokių neramumų teikia didelį dėmesį (kai kam teko net ne profesionalius fotoaparatus palikti mokamose saugojimo kamerose).

Startas. Nuo 1981-ųjų gyvuojantys SUICIDAL TENDENCIES, kurių gretose iš originalios sudėties belikęs vienintelis vokalistas Mike Muiras, iškart tvoja iš peties. Vis dar energingas pastarojo malimasis po sceną, kaip koristams ir priklauso, tarsi sugrąžina į tuos laikus, kai šis žanras klestėjo ir „kas nešokinės“ buvo elementaru, kaip trys kapeikos. Sekantys jų diskografiją žino, kad kol kas paskutinis studijinis leidinys yra 2013-ųjų darbas simboliniu pavadinimu „13“. Legendinės Kalifornijos komandos energija, šiltas bendravimas su žiūrovais, iš atminties užkaborių ištraukusiais kultinius kūrinius, ir apskritai galingas draivas visus įsuko į stiprių emocijų sūkurį. Puiku. Ką, jau prabėgo 45 minutės? Mažoka, kaip sakė daugelis bendražygių, kurie SUICIDAL TENDENCIES mažų mažiausiai matė headlainerių vaidmenyje. Kitokios nuomonės turbūt esti grupelė netoliese esančių SLIPKNOT gerbėjų, pasipuošusių panašiomis į savo numylėtinių kaukėmis.

Pertrauka. Neišgersi bele kiek jau visai nepadoriai brangstančio alaus, gal tik kokį bokalą dėl fasono. Šis atkeliauja į tribūną, kur galima ramiai palaukti už sceną dengiančių užuolaidų savo pasirodymui besiruošiančio kaukėto noneto. Čia pat kyla diskusijos, ką vis dėlto veikia scenoje 9 žmonės? Kas žino, tas žino, tuoj bus matyt „gyvai“…

Ką gi, krenta uždanga, atidengdama įspūdingą keliaaukštę scenografiją, vienas po kito buriasi ta devynerių komanda ir… Iškart paaiškėja, kad kaukės yra daugiau piarinis atributas, nes iš tolo jas vargiai matai. Nebent ekranuose, kurie skirti ir video vizualizacijoms. Antra, du perkusistai, kilnojami ir sukiojami ant platformų scenos avangarde, yra labiau šou elementas, geriausiu atveju pagrindiniam būgniorui pritariantys personažai. Giliau scenoje ant platformų dar „linguoja“ semplų ir vinilų grotuvų valdytojai. Na, o toliau – gitaristai ir frontmenas Corey. Šis gana mandrai bendraudamas su publika nesibodi žarstyti keiksmažodžių. Auditorijai tai patinka, o kalbos inspekcijai turbūt nelabai :).

Šou. Trunka 1,5 val., o ne dvi, kaip galima buvo tikėtis iš „Tiketoje“ paskelbtos koncerto trukmės. Ko gero, pakankamai, nes štai tie, kuriems labiau rūpėjo pirmoji grupė, jau po valandos pėdino iš salės. Reginys pakankamai įspūdingas, matosi, kad mesti nemenki techniniai resursai. O kalbant apie pačią muziką, tai jau skonio reikalas. Man asmeniškai vieno periodo SLIPKNOT kūryba patinka labiau (toji aštresnio skambesio), kito mažiau, tad visumoje gaunasi kažkas per vidurį. Galbūt tikėjausi daugiau iš šio pernelyg stipriai išreklamuoto koncerto, bet iš esmės nusivilti neteko. Bent jau energijos ir šarmo netrūko. Kaip ir visų laikų hitų, kurių vienas įsimintiniausių, ir mano mėgiamiausių – „The Devil In Eye“. Išbuvau iki pabaigos, t. y. 23 val. Gal dėl to, kad vis tik smalsu buvo pamatyti viską, ką tą vakarą krėtė tiek visur linksniuojama komanda. Su 5000 ar dar daugiau žiūrovų, kurie sugužėjo ne tik iš Lietuvos, bet ir keliais autobusais iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Baltarusijos.

Verdiktas toks: koncertas užskaitytas, tačiau vargu ar veržčiausi pakartoti. Priešingai nei pvz. RAMMSTEIN, kurių muzika kur kas labiau „veža“, o šou kaskart nustebina naujausiais technologiniais sprendimais…

 

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Gaspadorius
2016.02.14 14:45

Daina vadinasi ne „The Devil In Eye“, bet „The Devil In I“

speigas
2016.02.13 14:33

kai ėjau į Mayhem tai irgi skelbėt, kad renginio trukmė 3 val iš kurių Mayhem grojo gal 40 min. nestebina.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus