Ketvirtas VULTURE INDUSTRIES kartas: nereali grupė!

Renatos Drukteinytės nuotr. Daugiau nuotraukų čia >>

Vakarą, kuriame neabejotinai turėjo žibėti VULTURE INDUSTRIES žvaigždė (tingintys gaišti laiką ir pasitenkinsiantys atsakymu taip arba ne gali iš karto pereiti prie paskutinės pastraipos…), mano asmeniniam skoniui apšildė tinkamai parinkta kompanija: lietuvaičiai ORB ir AUTISM bei svečiai iš Rygos ESCHATOS. Ne tiek stilistiškai prie esminės renginio grupės priderinti atstovai, kiek prie mano prioritetų labiau tinkantys kolektyvai: trys vardai, kurių niekaip nepavyko tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, geriausiomis aplinkybėmis pamatyti. Na ir lyg tyčia…

…„Rock River Club“ turbūt niekada man taip ir netaps tinkama aplinkybe… Na, neturi šis klubas reikiamos dvasios. Kol šalia ant sofkutės gašliai laižosi įsimylėjėlių porelė, kuriai koncertas turbūt tik tamsi romantiška priedanga, nerimastingai žvalgausi tai į sceną, tai į žydruosius ekranus, tai į laikrodį. Ir mobilkos ekraną. Galop ant pjedestalo – akmenskaldžiai ORB. Visada juos laikiau kokybiška komanda, net jei audio-vizualinė išraiška – visiškai ne mano skonio. Tad ant pakylos niekaip nepavyksta perprasti jų nuoširdumo lygio. Greičiausiai todėl, kad niekada nemėgau daug kalbančių muzikantų. Bet va čia ir dabar turint prisiminti kažką konkretaus iš ORB pasirodymo, mintyse iškyla tik lėti, posunkiai rifai, kvietimai arčiau scenos, ir kūrinys Verygai. Dėl pastarojo – suprantu ironiją ir protesto formą, bet šiandien turbūt būtų galima išleisti bent kelis rinkinius, kuriuose būtų tik šiam ministrui dedikuotos dainos. Tadai Ledai – idėja! O šiaip – kada nors, soliniame pasirodyme, be jokių ten apšildytojų, ir galbūt ORB pagaliau atsivers man visu grožiu. Nepykit, vyrai, ne šį kartą…

Kažkada Tomas Daniševskis šutino pyktį po SVARTTHRON vardu. Bet suseno ir šiandien kuria kur kas atmosferiškesnį ir lengvesnį AUTISM skambesį. Sako, sekasi kur kas geriau. Visko gali būti, nes paskutinio ketveriukės albumo „Film Noir“ vinilo kopijų jau kaip ir nebelikę, ar ne? O man visas post-rokas nuolatos buvo daugmaž vienodas… Tam, kuris neklauso mirties metalo, atskirti CANNIBAL CORPSE nuo MORBID ANGEL – be šansų. Man panašiai su tuo stiliumi, kurio geriausios dienos jau praėjo prieš kelis metus. Ne, jei paraleliai grotų kokie ten GOD IS AN ASTRONAUT ir EXPLOSIONS IN THE SKY, tai pirštu gal ir parodyčiau, kur ten kas skiriasi. Bet esmės tai nekeičia. Ypač kai didžioji dalis post-roko – tik instrumentinė muzika. Tik tiek, kad kai kurių grupių tikrai įdomu klausytis. Kaip ir AUTISM. Tik šį kartą, vėlgi, kažkas neleido jais normaliai mėgautis. Kalta aplinka, vienareikšmiškai! Tas atmosferiškas, plaukiantis gitarinis garsas tikrai geriau skambėtų kitoje vietoje ir kitu laiku. Ten ir pasimatysim.

Tokiai grupei kaip ESCHATOS sulaukti platesnio pripažinimo – misija kebli. Kaip ir kokiems INQUISITOR. Iš esmės, abi grupės turi daug panašumų: sudėtinga, komplikuota, netradicinė black metalo muzika, labiau pritaikyta įrašams. Todėl tai sunku perteikti gyvuose pasirodymuose. Tad labai nustembu, kai grupės vokalistė Kristiāna praneša, jog šiuo metu kolektyvas itin intensyviai groja visoje Europoje… Škias, čia rimtai? Na na… Apskritai, ESCHATOS muzika yra kur kas labiau tamsi nei juoda. Ir šitas jų pasirodymas tai patvirtino. Tam tikrais epizodais tai išvis sunku pavadinti muzika, bent jau tokia, kaip mes ją linkę įsivaizduoti. Tai labiau raganiškas ritualas, ir būtent Kristiāna‘os vaidmuo čia esminis – klykiantis vokalas, kažkokie burtai, magija. Savotiškai primena mūsiškę ANTIGONĘ. Tiesa, SILENCER koveris „Sterile Nails and Thunderbowels“ jau labiau viską sustato į įprastas vėžes – daugiau black metalo, nors ir visiškai depresyvaus ir savižudiško. Bet grupės repertuarui tai labai tinkantis kūrinys, ypač atliktas jų pasirinkta forma, – super. Ir nors iš esmės dar reikia mokytis šią grupę pažinti bei suprasti, bendras vertinimas – labai neblogai.

Man jau atsibodo girti VULTURE INDUSTRIES tik atsiradus progai, nors grupė visiškai to nusipelno. Kai kas juos mėgsta tik per koncertus. Man atvirkščiai – albumus klausytis maloniau, bet čia vienas tų retesnių atvejų, kuomet muzika gera ir gyvai, ir negyvai (nu ne taip „negyvai“ – gyvai negyvai.. whatever…). Na, nebent ne savo noru pakliūni į tą kaskartinį šokio ratelį… Bet visada gali nudelbti akis, apsimesti, kad nieko nematai, ar tiesiog pasislėpti kur nors po stalu. Bet iš esmės, kas yra VULTURE INDUSTRIES? Tai netipiškas metalas, varijuojantis tarp avangardo ir progresyvo, sunkus, bet kartu ir labai užvedantis. Atlikimas – itin aukšto lygio, bet tuo pačiu metu nepamirštant žemiškumo. Nors teatrališkumas – vienas esminių grupės kozirių, man viso spektaklio vadas, vokalistas Bjørnar visada atrodė itin šiltas ir nuoširdus žmogus. Jaučiasi, kad jis visuomet mėgaujasi tiek savo kūryba, tiek pasirodymu, tiek ir žiūrovais. Kas skaitė paskutinio albumo recenziją (http://www.ferrum.lt/vulture-industries-stranger-times-nauji-batai-markes-negadina/), turėtų prisiminti, jog kažkiek nuogąstavau dėl sunkumo trūkumo naujojoje grupės kūryboje. Gyvame pasirodyme jo nestigo. Apskritai, didesnį dėmesį kažkaip atkreipiau į detales. Na, pavyzdžiui, chorinės/pritariančios vokalinės partijos – dažnai jos apsiriboja vos vieno žodžio, ar tik dvibalsio dainavimu, niūniavimu, bet kiek daug kūrybiškumo ir pojūčio tai prideda pačiai muzikai! Ne visada apie tokias susimastome, turbūt todėl ir, rodos, tokio paprasto, bet veiksmingo elemento sugalvojimas nėra skirtas kiekvienam. O VULTURE INDUSTRIES ir toliau pylė dainas iš dviejų paskutinių albumų vieną po kito. Ir žinoma, neapsiėjo be ratelio, nors dievagojosi, jog vos prieš keletą savaičių išėmė koją iš gipso… Galbūt, bet akivaizdu, jog čia menkniekis, kuris grupei klasei bei pasirodymui įtakos neturi.

Taip, VULTURE INDUSTRIES kaip visada buvo puikūs. Ir jei bus penkta proga pamatyti grupę, praleisti jos nederėtų – už bazarą atsakau!