Reportažai

„Vilkų žiema 3“: sidabras, iki aukso toli!

2017.01.18 12:36, odium

Renatos Drukteinytės (Fotogriausmas.lt) nuotr. Daugiau nuotraukų – čia >>

Jau kuris laikas jaučiame savotišką renginių perteklių… Ne būtinai po koncertą kiekvieną dieną, bet dažnai turime po kelis didelius per savaitę. O ir mažų ar didelių, paprastų ar ištaigingų, prastų ar nelabai, minusinių ar anšlaginių – tikrai užtektinai. Gal ne kiekvienam pagal skonį, bet tikrai yra iš ko rinktis, kad ir kaip nesinorėtų su tuo sutikti. Ir jei prieš dekadą stengdavaisi nepraleisti nei vieno (yra ir dabar dar bandančių tai padaryti vargdienių), tai šiandien ne tik kad to nesieki, bet paprasčiausiai nenori. Neįdomu, nedomina, nevilioja. Ir vis tik žinia apie grįžtančią „Vilkų žiemą“ žadino intrigą vien dėl to, koks geras buvo paskutinis renginio ciklas. Ir pradžia su švedais CENTINEX kėlė ne mažesnius lūkesčius.

Kalbėsiu paprastai – CENTINEXams visada jaučiau itin dideles simpatijas, o tokie diskai kaip „Reflections“ ar „Reborn through Flames“ man apskritai yra tarp mėgstamiausių death metalo įrašų dešimtuko. Ir nors grupė taip niekada ir neišlindo iš ENTOMBED, DISMEMBER, HYPOCRISY bei kitų Švedijos elito kolektyvų šešėlio, man jie visada atrodė išskirtiniai – tie, kurių mirtinas metalas buvo kur kas tamsesnis nei kitų šalies grupių. CENTINEX muzikoje užtektinai masės, techniškumo draivo, bet joje ir žymiai daugiau dvasios, tuo jie ir išsiskyrė. Tad grupės atsikūrimas 2014-ais metais buvo malonus siurprizas, nors ir daugelis tų sugrįžtančių „legendų“ tėra komercinis triukas bei žaidimas nostalgija. Ir vis dėlto, „Vilkų žiemoje“ šie švedai man buvo vinis. Malonu, kad ne man vienam.

Pasakysiu nekukliai – black metale mane nustebinti sunku, ir nors neplanavau, į pirmąją renginio grupę – latvius VELNEZERS – nespėjau, ir dėl to savęs per daug negraužiau. Keli kolektyvo įrašai įspūdžio iki tol nebuvo palikę. Vis tik jau po festivalio internete užmatytas grupės „Pagātnes Raktuves“ video kažkiek pakeitė nuomonę ir jaučiausi kiek nusvilęs, nepamatęs tikrojo latvių veido bei potencialo.

dordeduh

Apie rumunus DORDEDUH galėčiau pasakoti ne mažiau nei apie CENTINEX. Bet ne apie jų kūrybą, o atsiradimą bei visą NEGURĂ BUNGET muilo burbulų istoriją… Asmeniškai visada palaikiau ir gerbiau Hupogrammos ir Sol Faur pusę, bet dabartinė jų kūryba nė iš tolo neprilygsta tam, kas buvo daroma po NB vėliava. Vartoju būtąjį laiką, nes dabartinė NEGURĂ BUNGET su apsišaukėliu Negru prieš-šikny (suprask – už būgnų) taip pat tėra savo pačių šešėliai… Ir vis dėlto, DORDEDUH kūryba vertinama aukštai. Ką žmonės joje įžvelgia, man sunku pasakyti. Nori nenori, bet lyginimas su NEGURĂ BUNGET yra neišvengiamas, ir jei jau taip, DORDEDUH man visada buvo daugiau folk nei metalo grupė. Per daug dūdelių, per daug jausmų ir atmosferos, per daug žaidimo, ir per mažai esmės. Kaip sako pagrandukas, „būkite paprastesni“. Ir visi šie nusivylimai bei nepasiteisinimai atsiskleidė scenoje. Trumpai drūtai – aš DORDEDUH nesuprantu, nors kokybe bei profesionalumu abejoti turbūt ir nereikėtų.

Kai kas springo, jog nei vienas „Kilkim žaibu ir co.“ renginys neapsieina be SKYFORGER. Tenka sutikti, net jeigu skaičiai ir kalbėtų priešingai, – atrodo, jog be latvių neišgyvename nei vienų metų. Ir nepaisant to, kad grupė yra mėgstama Lietuvoje, kad groja profesionaliai, kad, anot Knjaz Varggoth, NOKTURNAL MORTUM, MENTAL HOME bei SKYFORGER yra daugiausia pasiekusios grupės iš Rytų Europos (ei vyryti, mes jau Šiaurės Europa, jeigu ką!), bet man braliukų muzika niekada neimponavo po „Pērkoņkalve“ albumo… Piktas, juodmetališkas „Semigalls‘ Warchant“ laikų garsas išgaravo, o būtent jis mane žavėjo labiausiai. Situacija panaši kaip ir su DORDEDUH – daug patirties, susigrojimo, klasės, bet jokio žavesio ir patrauklumo. Be abejo, skonio reikalas, ir galima čia mane į miltus riesti, bet kitaip nebus.

skyforger

O va dabar jau lips CENTINEX ir pavarys taip, kad apaks visi! Norėtųsi… Bet nepamirškime, kad nuo geriausių laikų praėjo ne mažiau nei 20 metelių. Iš esminių laikų grupėje beliko Martin Schulman, ir nors jis visada buvo grupės vedlys ir lyderis, bet jau tikrai ne veidas ar atmosferos puoselėtojas ir kūrėjas… Dabar CENTINEX gretose – ne kartą matyti DEMONICAL, DIABOLICAL, OCTOBER TIDE narių snukiai, neturintys nieko bendro su praeitimi, dvasia, senąja grupės kūryba. Vis dėlto, publika ekstazėje – mošas, prakaitas, palaikymas, nes CENTINEX rėžia paprastą, elementarų, bet stiprų švedišką death metalą. Kietą, kaip jaučio kakta. Nuzulintą, kaip bomžo kelnės. Neįdomų, kaip seimo posėdžiai. Eilinį, kaip n-toji švediška seno kirpimo grupė… Pšššš ir viskas. Yra dvi šio reikalo pusės. Viena – pamatyta, išgirsta, nostalgija, pliusas. Antra – CENTINEX nebėra, nebėra tos tamsos, išskirtinumo, nėra tikrojo, senojo grupės veido. Ir jei kas per juos smarkiai šėlo, drįsiu pasakyti, jog CENTINEX niekada ir nepažinojo…

centinex

Tiesa, dar visai įdomu paminėti, kad grupės vokalistas buvo kaip reikiant prisiurbęs, tad nuo scenos (ir atgal) skriejo mikrofono stovai, kentėjo kitas muzikinis inventorius, šlapo užkulisių grindys… Kad nebūtų liūdna, taip sakant. Jo, rock‘n‘roll, bet jei būčiau Schulmano vietoje, po Vilniaus ponulis Alexander Högbom jau skristų į Stokholmą, o ne tęstų turą kartu su grupe. Bet čia Schulmanas – tylus ir lėtas, o ir tas pats švedas, matyt kitaip neįmanoma.

Labiau nei tikėjausi nustebino ukrainiečių KRODA. Didžiausią įspūdį darė, kaip sodriai skamba grupės kūryba – ne tiek įdomi, kiek užtikrinta ir įtikinanti. Žinoma, ir pats vaizdas scenoje nenuobodus – visa govėda nestatiškų būtybių atrodo solidžiai. Šis grupės koncertas man pasirodė kur kas įdomesnis nei prieš n metų festivalyje „Kilkim žaibu“. Visada maniau, kad KRODA labiau žinomi bei savo statusą užsitarnavę dėl pažiūrų ir minčių, bet panašu, kad šalia stovi ir gan stiprus muzikinis pamatas, kuris, norint man įtikti, dar turėtų pakilti keliais lygiais į viršų… Taip pat rėžtelsiu, jog pasirodymas buvo kiek per ilgas, ir kaip penktai vakaro grupei, tai išėjo ne į naudą tiek jiems patiems, tiek ir publikai.

kroda

Niekaip negaliu susiturėti nepalyginęs dviejų paskutinių „Vilkų žiemos“ festivalių. Jei antrasis savo dalyviais atrodė neaprėpiamai solidesnis ir įvairesnis, 2016-ųjų gruodį vykęs trečiasis ciklas, panašu, buvo orientuotas į vieną grupę, papildant kompaniją ne paties tolimiausio užsienio šalių vienais iš vedančių kolektyvų. Ir vis dėlto, kažko pritrūko… Gal muzikinės dvasios, gal kažko dar nematyto. Bet jau tikrai ne žmonių (neimant domėn finansinio aspekto) – klubas atrodė sausakimšas, o tie 400 apygirčių galvų kaip reikiant priminė senus gerus laikus…

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus