Wacken Open Air 2024 – neišsenkantis metalo korifėjų aruodas

Kai 2002 metais pirmą kartą, ir visai netikėtai, pakliuvau į jau gerokai įsibėgėjusį metalo festivalį Wacken Open Air (WOA), tikrai nesitikėjau, kad tai taps ilgamete trauka čia sugrįžti. Kai 2020-aisiais tada jau žymiausias pasaulyje sunkiosios muzikos festivalis dvejiems metams buvo paralyžiuotas dėl pasaulinės pandemijos, atrodė, kad blogiau nebūna. Pasirodo, būna, mat 2023-aisiais festivalis vos nežlugo dėl begalinių liūčių sukeltų purvynų, kai kone trečdalis metalgalvių išvis nebuvo įleisti, o manasis vyriškis paslydęs susilaužė koją… Vis dėlto visos bėdos pasimiršta, o ta WOA trauka, nelyginant Žemės gravitacija, niekur nedingsta! Taigi 2024-ieji, ir nauja Wackeno kronika.

Trečiadienį, paskutinę liepos dieną, suplanuota pamatyti 3 grupes. Pradedama nuo legendinio moterų kolektyvo GIRLSCHOOL. Susibūrusios tada, kai man buvo vos aštuoneri, veteranės turi dar pavydėtinai daug energijos. Nors pasirodė dieną, moteriškės užkūrė tikrai smagų vakarėlį, ir tai buvo puiki keliadienės metalo fiestos pradžia. Sakoma, jos buvo geros draugės su MOTORHEAD vyrukais. Deja, pastarųjų dėl gerai žinomos priežasties nebėra, o štai „mokyklinės“ tebegroja, galbūt ir vardan Lemmy atminimo.

Estafetę asmeniniame meniu perėmė patrakę sostinės vokiečiai IN EXTREMO. Vadinami viduramžių metalo riteriais, šie 2025-aisiais minės kūrybinį trisdešimtmetį. Derindami tradicinius ir senovinius instrumentus, net septyni muzikantai išgauna tikrai unikalų skambesį. Nekalbant jau apie tai, kad dainuoja ir kitų tautų dainas jų kalbomis, o daugelis kūrinių remiasi viduramžių poemų tematika. Tais metais jie kaip tik išleido tryliktą studijinį albumą, kurį pristatė festivalyje. Buvo išties stipru, nors nesu pamišusi dėl šios grupės, kaip daugelis jų tautiečių. Ir galiausiai jau visai naktį nusiteikta pamatyti anglų trašystus EVILE, kaip tik sulaukusius grupės dvidešimtmečio. Po daugybės sudėties pokyčių dabar iš originalios sudėties belikęs būgnininkas Benas Carteris, tačiau tai netrukdo komandai toliau išdidžiai nešti britų thrash metalo vėliavą. Iki vidurnakčio koncertavęs kvartetas kaip reikalas davė garo, taigi poilsio prieš laukiančias dar 3 kur kas intensyvesnes WOA dienas einama su gerokai pakratytu sprandu.

Rugpjūčio 1-oji. Veiklos jau kur kas daugiau. Be to, kad tai proga dar kiek laisvesniu grafiku apsilankyti vikingų ir futuristiniame miesteliuose bei apžiūrėti gausias atributikos ir kitokio gėrio prekyvietes, suplanuota pamatyti ir daugiau koncertų. Grupių pasirodymai jau ima kirstis, taigi yra kas veikti, norint pasirinkti. Kaip bebūtų, viskas prasideda nuo lietuvaičių GRIEFGOD konkursinio Wacken Metal Battle šou. Kažkaip nepavyksta mūsiškiams ko nors laimėti čia, nors dalyvaujama jau nuo 2008 metų. Vis dėlto visi mūsų dalyviai itin populiariame konkurse pasirodydavo įsimintinai. Ne išimtis ir Griefai – kalė kaip turi būti! Palaikyti saviškių susirinko turbūt visi Wackene buvę tautiečiai, ir tai buvo proga juos sutikti vienoje vietoje, kitaip begaliniuose plotuose to padaryti beveik neįmanoma. Šaunuoliai vilniečiai, reikia manyti, kad ir patiems ši patirtis buvo tramplinas į tolimesnes muzikines aukštumas.

Nuo defo – prie tradicinio heavio. Pasišoviau pagaliau pamatyt amerikiečių veteranus ARMORED SAINT. Na, gal kiek senamadiškai šiandien atrodo virš 40 metų tuo pačiu stiliumi grojanti komanda, bet bent istoriškai su jos skambesiu susipažinti buvo verta. Ir įvertinti, koks dar stiprus vokalisto Johno Busho balsas. Toliau nusitaikyta į kus kas aršesnius grojikus – tai JAV deferiai INCANTATION. Tada dar nebuvo visiškai aišku, kad jie netrukus pasirodys Kilkim Žaibu. Todėl jų vakarinis šou WOA buvo stebimas su dideliu patosu. Niujorko death metalo scenos lyderiai pateisino šį titulą, nes kalė, virino ir tvatino galingai. Na, ir kaip paskui po tokio uragano pasirinksi žiūrėti ACCEPT, kaip begerbtum šiuos vokiečių veteranus? Taigi pasirinkime laimi jų tautiečiai bliakeriai ENDSTILLE. Ne vien dėl kieto skambesio, bet dar niekur anksčiau nematyti. Garsėjantys specifine dainų tematika, kurioje atsispindi grupės narių požiūriai į gyvenimiškas aktualijas, ir kartais net kaltinami ekstremistinėmis pažiūromis į tam tikrus ginklus, šie vokiečiai nelinkę politizuoti savo muzikos. Jie tiesiog groja kokybišką juodmetalį. Ir tuo tą vakarą buvo gera proga įsitikinti. Išties stipru.

Kuo toliau į naktį, tuo daugiau besikertančių koncertų. Pasirinkimas iš 4, nors gerai pasistengus galima pamatyti dvi grupes. Kitam kartui paliekami niekaip nuo arenos nenueinantys Skorpionai ir įdomūs, bet taip pat rezervuoti, kiek į IN EXTREMO panašūs CORVUS CORAX. O iš „išrinktųjų“ pirmiausiai stebimi Viskonsino deferiai JUNGLE ROT. Kvartetas, kurio buvusių narių sąrašas keturgubai ilgesnis nei esančių, turi ką parodyti. Pirmiausiai, vienuolika studijinių albumų. Antra, pirmapradį, nenugludintą death metalo skambesį. Trečia, puikią techniką ir net per tris dešimtmečius nenuslopusį growlinimą. Buvo labai labai gerai. O kad būtų dar geriau (na, ir ramiau), ketvirtadienį nutarta užbaigti švedų OPETH benefisu. Aštresnio ir beveik į lopšines pereinančio skambesio derinys jau ne vienus metus yra šios grupės išskirtinumas, kuris ir klausosi maloniai, ir verčia įsiklausyti, jei nori tą išskirtinumą įkirsti. Pavyko. Ir tuokart labanakt, jei jau kalbame apie lopšines…

Išaušo penktadienis, įprastai viena iš dviejų pačių intensyviausių WOA dienų. Čia jau nuo popietės tenka migruoti tarp scenų. Taigi apie maistą/gėrimus reikia pagalvoti prieš tai. Pasistiprinus vienoje iš gausybės siūlomų virtuvių, keliaujam pasiklausyti suomių SONATA ARCTICA. Jei jiems ir nepasisekė su dideliu populiarumu kaip Apocalypticai, šie poweristai irgi nusipelno dėmesio. Šįkart ir mūsų, mat sudėtingos dienos pradėti nuo didelių „sunkenybių“ kažkaip nesinorėjo. Taigi visai smagiai susiklauso simfonijos, išgirstam ir tais metais pasirodžiusio naujausio albumo dainų, ir keliaujam toliau.

Po kiek didesnės pertraukos, kurios metu apsilankom dar nebūtuose Wackeno kampeliuose, susiruošiam scenoje išvysti vokiečių simfoninio metalo atlikėjus XANDRIA. Atrodo, geras pasirinkimas, nes įdomus ir galingas skambesys aidi toli, ir klausosi puikiai. O kadangi ir toliau nesinori apkrauti ausų ir smegenų didelėmis sunkienomis, dėmesį patraukia JAV alternatyvaus metalo propaguotojai SOIL. Specialiai per daug nesidomiu tokia muzika, tačiau, kaip sakoma, akiračio praplėtimui visai gerai. Gal, turint laiko,  ir verta pasidomėti daugiau? Paskui šiek tiek užmetus ausį į solinį Gene Simmons pasirodymą, keliaujam pakaitom į dar kelių komandų šou. Pirmiausiai tai senokai matyti vokiečių power metalo veteranai PRIMAL FEAR. Kadaise šios komandos frontmenui Ralfui Scheepersui nepavyko pakeisti Robo Halfordo legendiniuose Juduose, bet jis sėkmingai vokaluoja savoje komandoje. Ir po ilgesnės pertraukos ji susiklauso visai maloniai. Toliau – irgi po pertraukos matomi BLIND GUARDIAN. Kažkaip pasiilgau jų fantastinių istorijų. Tradiciškai ši kompanija scenoje užsibūna ilgai, tai kad nenusibostų, keliauju prie trečios pagal dydį scenos pasiklausyti vieno iš sėkmingiausių Peterio Tagtgreno projektų PAIN. Kombinuojantis industrinio metalo, elektroninės ir techno muzikos akordus, šis kolektyvas skamba išties originaliai. Kai kam toks derinys gali pasirodyti keistai, bet patikėkit, pamatyti ir išgirsti bent kartą tikrai verta.

Kaip sakoma, kuo labiau į naktį – tuo tamsiau. Taigi toliau taikinyje – melodingo black metalo kalviai iš Norvegijos VREID. Dvidešimtmetį pažymėjęs ketvertas sukalė gerą dozę archajiško, nuožmaus, bekompromisio bliako, ko ir galima buvo tikėtis. Tai bent smagumėlis! Taip smagu, kad net nusiteikiau pamatyti ilgamečius amerikiečių nu-metalo puoselėtojus KORN. Labai jau iš tolo, mat prie vienos didžiųjų scenų jau iš anksto buvo susirinkusi didelė žiūrovų minia. Šiandien jie skamba nelabai ypatingai, nors kadaise buvo tarp šio žanro pradininkų, o kiek vėliau – ir korifėjų tarpe. Na, bent šou įspūdingas. Po Kornų dar spėju į dalį suomių THE 69 EYES pasirodymo. Šie jau matyti ir anksčiau, bet klausosi visai maloniai, tai kodėl nepakartojus? Tuomet dar nusprendžiu pažiūrėti, ką naujo sukūrė Tobias Sammeto operinis-simfoninis projektas AVANTASIA. Ir galiausiai „užsibaigti“ su švedų juoduliais WATAIN, kurie jau gūdžią naktį paskleidė kaip visada šaunią juodmetalio magiją. Ta nata, kaip sakoma, šią dieną ir baigsime.

Šeštadienis, rugpjūčio 2 d. Rytas byloja, kad šiandien reikės nusiteikti gerai seno trešo dozei. Viskas prasideda nuo patrakusių vokiečių TANKARD, kurie jau virš 40 metų dainuoja linksmas, šiek tiek girtuokliškas dainas. Tai viena iš taip vadinamo Teutoniško thrash metal didžiojo ketverto komandų, kurios klausytis niekaip nenusibosta. Gyvuose pasirodymuose jie išvis pašėlę, taigi dienos pradžia smagi. Pratęsimas – akistata su tai pat vokiečių trašystais EXUMER, keliais metais jaunesniais, bet irgi jau daug scenoje patyrusiais. Tiesa, jų karjeroje buvo nemaža pertrauka, vienok grupė grįžo su trenksmu ir gyvuoja iki šiol. Taip gavosi, kad jie vienam pasirodymui, ir būtent Wackene, vėl susibūrė 2001-aisiais, lygiai metai iki mano metalinių  kelionių pradžios. Ratas apsisuko, ir štai aš pirmą kartą juos išvystu būtent WOA. Tai bent stipriai šie sukalė savo pasiutusiai greitą thrashą, tiesiog puikiai, cool, kaip sakoma!

Šiokiam tokiam atokvėpiui pasirenku anglų poweristus DRAGONFORCE. Nors pastaruosius septynerius metus jie studijoje nieko naujo nenuveikė, ankstesnis 9 albumų bagažas leidžia turėti pakankamai turtingą koncertinį repertuarą. Taigi pusvalandžiui apsistoju prie didžiosios Harder scenos pasiklausyti daugiau pramoginės muzikos, per daug neapkraunant ausų. Mat tai tarsi pasiruošimas kur kas agresyvesniam pasirodymui. Amerikiečių melodingų deferių THE BLACK DAHLIA MURDER. Šių šou šiek tiek kertasi su „drakonų“, o dar prie atokiau esančios scenos reikia nupėdinti. Taigi ir keliauju. Pasivadinę pagal mįslingos pokario (II pasaulinio) Juodosios Orchidėjos žmogžudystės heroję, ir gana intensyviai keitę grupės sudėtį, mirtininkai skamba stipriai ir užtikrintai. 2024 m. rugsėjo pabaigoje pažadėję dešimtąjį albumą „Servitute“, dabar jau jį ir išleidę, tuokart teikėsi sugroti kelis jo kūrinius aperityvui. Kad ši komanda nepėsčia ir stipri, taipogi byloja ilgametis kontraktas su „Metal Blade“ – viena žymiausių sunkiosios muzikos leidybinių kompanijų, kuri sutarčių su bet kuo nepasirašinėja. Dar neįtikinau? Siūlau pasižiūrėti vieną naujausių jų video „Aftermath“.

Po valandos laukia pasimatymas su absoliučiais JAV thrasho korifėjais TESTAMENT. Keliaujant prie Harder scenos, dar kiek pasiklausau gretimoje scenoje koncertuojančio legendinio SKID ROW frontmeno, pretenzingai pasivadinusio klasikinės muzikos kūrėjo vardu. Laikas nublankino kadaise įspūdingą, viliojančią S.B. išvaizdą, bet „pasigailėjo“ vokalo, kuris vis dar stiprus. Nors iš tiesų čia užsiimu taktika kiek galima arčiau atsidurti ten, kur netrukus bus rašomas „sunkusis testamentas“. Netrukus įspūdingas apšvietimas ir intro duoda pradžią vienam stipriausių to vakaro šou. Sunku ką nors naujo pasakyti apie dar nuo 1983 m. egzistuojančią komandą, ištvėrusią klastingas ligas, vidinius nesutarimus, narių kaitą, išleidusią jau 12 vienas už kitą stipresnių albumų. Bet sunkiai išmatuojamos, ir dar sunkiau nupasakojamos jėgos, kuria kaskart alsuoja jų pasirodymai scenoje, nei pridėsi, nei atimsi. Žodžiu, veteranai pasirodė nepriekaištingai, virš valandos, kas įtemptame WOA grafike leidžiama tik patiems geriausiems.

Kad thrash metalo šių metų WOA netrūksta, tai jau tikrai. Štai iškart po Testamentų pradeda groti jų tautiečiai ir kilmės bei stiliaus bendražygiai VIO-LENCE. Šių ilgai išklausyti netenka, mat vos po keliolikos minučių, be abejo, taip pat vienoje didžiųjų scenų, prasideda pragariškas lenkų BEHEMOTH žygis. Šio šou praleisti niekaip nevalia, taigi neriu į minią ir voila! Dar virš valandos nerealiai įspūdingo reginio ir klausymo. O kas toliau? Prireiks dar metų, kad pasirodytų taip pat nerealiai stiprus naujas BEHEMOTH albumas „The Shit ov God“, kuris dabar jau sukasi asmeniniame grojaraštyje.

Vikingų kaimelyje esančioje Wackinger scenoje trumpam stabteliu vienai kitai švedų THYRFING dainai, o paskui prasideda tikras maratonas net tarp kelių scenų. Vienoje – pažiūrėti, ką naujo scenografijoje sukūrė nenuilstantys tamsos šoumenai CRADLE OF FILTH. Tuomet skuodžiu pasiklausyti kaip visada įspūdingų vikingiškų AMON AMARTH sagų. Joms skirtos beveik dvi valandos, tai tame tarpe nubėgu truputį paveizėti į dar vienus amerikiečių trešerius, legendinius FLOTSAM AND JETSAM. O kad nebūtų labai lengva, dar tenka migruoti tarp keltiškųjų airių PRIMORDIAL, nuožmiųjų norvegų juodulių MAYHEM ir britų metalkoristų ARCHITECTS. Pastarieji gyvuoja du dešimtmečius, turi dešimtį albumų ir toliau sėkmingai propaguoja populiarumo neprarandantį metalcore žanrą.

O desertui pasilieku tuos, kurių debiutinis albumas kadaise, pirmame mano Wackene, savotiškai nulėmė festivalio „Ferrum Frost“ pradžią, išvystė www.ferrum.lt informacinę sklaidą ir užmezgė  „Ferrum Music Projects“ koncertinę organizaciją. Tai melodingieji suomiai INSOMNIUM. Kad jau nesimiega. Su tam tikra nostalgija įsitaisau prie pat mažesnės WET scenos, kas turi privalumų, lyginant su didžiosiomis. Čia viskas puikiai matosi ir girdisi, taigi galiu sau klausytis ir prisiminti, kaip 2003 m. suteikėme grupei progą pirmą kartą koncertuoti užsienyje, taigi atrodo, davėme startą vėlesniam jų populiarumui. Dabar jie jau išleidę keletą stiprių albumų, kurių visi yra asmeninėje diskografijoje. O tuokart mėgaujuosi sunkiu, melodingu, šiek tiek doominiu grupės skambesiu. Manau, geresnės WOA 2024 nė nesugalvosi…

Tai šiam kartui tiek (ne)Evangelijos. Visai netrukus driokstels WOA 2025, kuris vėl sold-oute, kurio beveik dešimčia scenų dalinsis dešimtys įvairaus kalibro sunkiosios muzikos atlikėjų, o gerbėjai visame pasaulyje jau kraunasi lagaminus, kad savaitei galėtų įsikurti „šventoje Wackeno žemėje“. Ir nors porą metų dėl šalių rotacijos neturėsime mūsų atstovo Wacken Metal Battle konkurse, trauksime pasižiūrėti tuzino kitų grupių, kviečiami festivalio šūkio: „see you in Wacken, rain or shine!“