Manyčiau, kad eiti į LORDI koncertą dėl muzikos - grubi klaida. Tai - vaizdas (tik vertinti jį privaloma su gera humoro doze), paprastų (ir linksmų) priedainių pastūgavimas kartu, bet tik ne rimta, melomaniška muzika...

Žvarbus praeito šeštadienio vakaras atviliojo tamsiosios muzikos gerbėjus į kiek pamėklišką šventę „Creeper Fest 1“, kurioje netrūko nei keistų dekoracijų, nei teatrališkų, gerokai nuo tradicijų nukrypstančių pasirodymų.

Panašu, kad su „Ferrum Frostu“ mūsų krašte prasidėjo ir tikrieji šalčiai – nuo sausio dvidešimt trečiosios bent jau vizualiai prasidėjo žiema, arba Ferrumo komanda davė kyšį sinoptikams, kad šie organizuotų gerus orus žymiųjų britų atvykimo į Marijos žemę proga...

Pateikiame mūsų neetatinės žurnalistės Jurgitos Saltanavičiūtės pasakojimą iš JAV festivalio „Heathen Crusade“, kuriame pasirodė ir vilniečių pagoniškojo metalo grupė OBTEST bei latviai SKYFORGER. Po festivalio OBTEST netikėtai nuvyko ir į indėnų rezervatą.

Ką gi, tai buvo turbūt antrasis „Built to Grind“ festivalėlis, kuriame sudalyvavau. O būta jų visai smagių praeity. Grinderių „kromelis“ nepasišiukšlino ir surengė dar vieną.

Žiema šiemet kaip reta krečia išdaigas. Dabar jau aišku, kad pagrindinės metų pabaigos šventės atėjo ir praėjo be sniego, o ir paprastai šalčiausias žiemos mėnuo taškosi lietaus balomis. Užtat muzikinė tradicija užbaigti eilinius (šįkart – šuniškuosius) metus „Velnių malūno“ griausmu išliko.

Nepagalvokit, kad šio rašinėlio pavadinimas kažkaip siejasi su labai gerai žinoma kalėdine/naujametine atrakcija – filmu „Likimo ironija arba po pirties“. Tiesiog toks šmėkštelėjo galvoje, kai, praėjus vos dvejoms dienoms po „In Memoriam Chuck Schuldiner II“, vėl teko apsilankyti „Intro“.

Renginių, prie kurių organizavimo pats prikiši nagus, reportažus rašyti sunkiausia. Mat, jeigu prisigirsi, apkaltins šališkumu. Jei pasikuklinsi, gali nepasakyti kažko esminio. Ir štai dabar kaip tik tas atvejis...

Ir visai neplanavau apsilankyti šitame renginyje. Nors noro ir būta, beigi visai nemažo. Vis tik šiais metais jaučiausi viršijęs savo užsienio koncertų sąmatą. Bet užteko vienam žmogui ištart vos kelis žodelius, kaip mat pakeičiau nuomonę ir visos aplinkybės stebuklingai susiklostė gerosios pusės naudai.

Kažkaip pusiau mediciniškai skamba šis pavadinimas. Tačiau būtent jis iškilo galvoje, kai nusprendžiau į vieną apžvalgą sujungti du renginius, gana kardinaliai besiskiriančius muzikos žanru, tačiau sutartinai metusius iššūkį vis labiau popsėjančiai mūsų kultūrai.

Ketvirtasis „Mountainrock“ festivalis ir 10-ties metų grupės MOUNTAINSIDE egzistavimo jubiliejus - dvi progos, dėl kurių kiekvienas save gerbiantis geros muzikos mėgėjas privalėjo apsilankyti šioje šventėje.

Užrašinėdamas savo įspūdžius iš pastarojo renginio žingsniuoju itin plonu ledu – labai jau daug mano pažįstamų atsidūrė anapus rampos šviesų. Kaip ten bebūtų, papasakoti apie naujausio ANDAJOS tvarinio pristatymą norisi, juolab kad renginėlis buvo visai šaunus.

Oras buvo kaip visada – saikingai šlykštus, tie patys plius septyni, ta pati dulksna, jau apie savaitę purškianti iš dausų ir net per patį vidurdienį nepasirodanti saulė. Ir štai rėplioju aš sau parkeliu už Santuokų rūmų...

Kai internete užtikau informaciją, jog „vos“ už 1200 kilometrų nuo gimtosios Lietuvos koncertuos dvi grupės iš Amerikos – NOVEMBERS DOOM ir AGALLOCH – švelniai tariant, susileidau... Šiurpas perbėgo visu kūnu, akys sudrėko iš džiaugsmo.

Na, pripažinkim, jog šventes švęsti joms jau praėjus yra mažų mažiausiai keista, o daugiausiai – nekuklu. Bet liaudies išmintis byloja, jog geriau vėliau nei niekada. Tuo labiau, kad ir ne pati šventė tiek svarbi, kiek vyksmas.

Įdomu, kodėl taip staiga atvėso ir, aure, sekmadieninis lietus jau maišėsi su sniegu? Ogi prisiminkim, kad penktadienį „Raudonajame malūne“ vėl praūžė sunkiosios muzikos fiesta, dar kartą sudrebindama vis neužsidarančią vietelę ant Tauro kalno. Taigi, kas atnešė tą audrą?..

Paskutiniu metu vis sužinau ape undergraundinius Utenas renginius iš jų organizatorių ne per skelbimus. O va ape šitų ne tik užgirdau „Ferruma Rusti“ iš viena tokia uteniškia Baltraus, pačia renginia vada, bet da buvau ją paprašytas ir plakatų sulipdyt...

Ne, visgi klubiniai koncertai turi kažkokio savo šarmo! Mažai vietos, garsas ne iš geriausių, atsisėst nėra kur, bet vis tiek po įvykio dūšioje lieka kažkas tokio, ko negausi per gigantiškus stadioninius renginius.

Nors dar praėjusį vakarą mačiau SBS, link „JazzRock Cafe“ ėjau vedama palaipsniui vis didėjančio smalsumo.. Vakaras žadėjo būti įdomus jau vien dėl to, kad atsirado galimybė pamatyti Jumbo, grojantį atskirai, be SBS, be LINFENG ir be XESS.

Antradienio vakarą pasitaikius progai apsilankyti kiek neįprastame koncerte, kurio neįmanoma priskirti nei roko, nei gotikos, nei kokiai kitai aiškiai krypčiai, vakarėjant pasukau Subačiaus gatvės link. „Tamstos“ klubas, kaip žadėta, turėjo panirti į keistus siurrealius, tragikomiškus, tikrai abejingų nepaliekančius garsus.

Va, užrašiau pavadinimą šitam reportažui, bet pagalvojau, ar tikrai jau čia viskas taip teisinga. Viena vertus, praėjusį sekmadienį užbaigėm kartu su LUCTUS, o iš kitos pusės, tai nebuvo vien šios grupės pasirodymas...

Paskutinis rugpjūčio savaitgalis jau kelintus metus tampa tradicine išvyka į Norvegijos miestą Bergeną. Ne, tikrai ne į žuvies turgų ar medinių namų apžiūrinėti čia važiuoju. Visa tai galima pamatyti ir kitur. Bet čia vykstantis “Hole in the Sky” festivalis traukia savo atmosfera bei geromis grupėmis.

Ko gero, tai bus blogiausias visų laikų mano reportažas, bet viršininkas pasakė „Reikia!“, todėl ir sėdžiu dabar priešais kompiuterį susirietęs, pagirių kamuojamas ir mėginu prisiminti, ką vis dėlto spėjo pamatyti mano mažos užpiltos akutės...

Artėjant paskutiniam rugpjūčio savaitgaliui sukrusti įvairaus plauko metalistus ir prijaučiančius jau 7-ą kartą priverčia vienas garsiausių metalinių renginių Šiaurės Europoje – „Hole In The Sky“ festivalis Bergeno mieste, Norvegijoje.

Šilta žvakių šviesa. Taip pat šilta ir raudona žibintų šviesa, nukreipta į improvizuotą sceną. Trys šimtai žmonių: vieni - vėlgi raudonose „Mulen Ružo“ kėdėse, kiti - visur aplinkui.

Ne vieną kartą teko girdėti, jog kasmet Vokietijoje vykstantis „Wacken Open Air“ festivalis yra pats didžiausias ir geriausias sunkiosios muzikos renginys visoje Europoje. Šiais metais nusprendžiau pats ten sudalyvauti ir įsitikinti, ar tikrai jau ten taip gerai.

Liepos 18 d. nuo stoties “McDonaldo“ į prašmatnų lenkišką autobusą surenkami visi Lietuvą atstovaujantys muzikantai ir kelionė prasideda. Sulipę keleiviai vis dar čiaumoja “McDonaldo” gėrybes, kai kurie jau sukasi alaus butelių kamštelius...

Kai karštą vasarą daugelis traukia prie atokesnių vandens telkinių ar tiesiog turškiasi nusekusioje Vilnelėje ir net fontanuose, užmačios tupėti tarp įkaitusių Vilniaus senamiesčio mūrų atrodo nekokios.

Daugokai laiko jau praėjo, bet būtų didelė klaida nepasidalinti įspūdžiais iš liepos 15 d. vykusio Žalgirio mūšiui paminėti skirto „Mototurnyro’06“ Druskininkuose. Po apsilankymo pernai metais, šiemet net nekyla klausimas, važiuoti ar nevažiuoti?

Ašmenys... Nešmenys... Tešmenys... Koks dar, po velnių velniais, koncertas, kai lauke TOKS karštis? Šitokiu oru tik ežere sėdėti! Na, ar bent jau vonioje su alaus buteliu!

Labai galimas dalykas, jog koncertų bei kelionių gausa mane gerokai išlepino. Gal kasdieniniai rūpesčiai, o gal tiesiog visiškas atsipalaidavimas neleido džiaugtis tuo, jog tą dieną Vilniuje koncertavo pasaulinio lygio roko legenda Billy Idol.

Ir vėl tie estai. Na, darosi visai nebejuokinga, kai mūsų padangėje žlugus arba kitokias negandas patyrus jau keliems metaliniams renginiams iš eilės, tolimesnieji Baltiškieji kaimynai lyg niekur nieko parodo sau ir daugeliui kitų METALLICA.

Nors dažnai šaipomės iš estų tautinių bruožų, ypač pašiepdami jų lėtumą, muzikinėje erdvėje mes dar gerokai atsiliekame. Kaip bebūtų apmaudu, ten jau kuris laikas lankosi tokios grupės, apie kokias galime tik pasvajoti.