"Wacken Open Air 2022" – galingas sugrįžimas po 2 metų virusinės pertraukos

Kai 2020-aisiais žymiausias pasaulyje sunkiosios muzikos festivalis Wacken Open Air (WOA) neišvengiamai pasidavė kovidinei pandemijai ir dvejiems metams atšaukė renginį, tai buvo tolygu katastrofai. Ne tiek dėl pakibusių išparduotų bilietų ir didelio darbo atšaukiant visus pasirodymus, kiek dėl sutrikdyto daugeliui įprasto kasmetinio režimo – rugpjūtį traukti į šį grandiozinį festą ir kaskart patirti vis naujus ilgam įsimenančius įspūdžius. Tarp tokių jau nuo 2002 m. esu ir aš, taigi šioji netikėta pertrauka buvo ir asmeniškas iššūkis. Tačiau viskas turi pabaigą, taigi pernai festivalis grįžo su trenksmu!

Per daugelį metų rengiant WOA reportažus, teko išbandyti visokių rašymo stilių ir apimčių. Šįkart pagalvojau, kad neverta vadovautis aprašymais pagal scenas, grupių kilmės šalis ar jų statusą. Pakalbėkime apie tai, kad čia turi ką pamatyti pačių įvairiausių sunkiosios muzikos krypčių gerbėjai. Tai, ką su kolega sugebėjome aprėpti per 4 koncertines dienas, neišvengiamai buvo pasirinkta per asmeninių muzikinių simpatijų prizmę, vienok ji irgi gana spalvinga.

Pradėsime nuo heavy metal scenos atstovų. Kadangi tai jau beveik antikvarinis žanras, ir daugelis jo korifėjų, su nedidelėmis išimtimis, matyti scenoje anksčiau, pasirinkimas daugiau iš pagarbos arba smalsumo, ką naujo šie veikia. JUDAS PRIEST. Britų scenos veteranai – virš 50 metų kartu, virš 50 mln. parduotų albumų, tituluojami viena geriausių visų laikų heavio grupių. Toji 50-mečio programa ir skamba WOA 2022, kaipgi praleisi progą? Be abejo, groja jie vienoje didžiųjų scenų, vienu geriausių pasirodymo laikų. Apie šou nieko naujo nepasakysi, nors senų gerų dainų aruodas kaskart vis iš naujo maloniai nuteikia. Akivaizdu kitkas – metai savo daro. Pusės amžiaus egzistencijos našta ryškiausiai slegia vokalisto Robo Halfordo pečius: scenoje jis atrodo pavargęs, kur kas mažiau judrus, rodos, dar ims ir nuvirs nuo legendinio scenos atributo – motociklo. Bet muzikos patrauklumas niekur nedingo, todėl visumoje pasirodymas patiko. Galiausiais, visi mes ne su saule…

Antrieji šio žanro atstovai – vokiečiai GRAVE DIGGER. Šie susibūrę geru dešimtmečiu vėliau, taigi ir energijos likę daugiau. Tais 2022-aisiais, tiesa, jau po WOA (rugpjūčio 26 d.) išleidę n-tąjį albumą „Symbol of Eternity“, iš dalies jį ir pristatė savo programoje. Beje, kai kada šie taipogi jau scenos veteranai daugiau priskiriami power metal scenai, net vadinami vienais iš vokiečių powerio „big four“ (su HELLOWEEN, RAGE ir RUNNIG WILD). Kaip bebūtų, čia juos priskaitau prie heavio atstovų. Garsėja šie „duobkasiai“ savo įspūdinga scenografija ir mascotu – giltinės prototipu. Ir nors iš pirmosios sudėties beliko vokalistas Chris Boltendahl, šios grupės šou vis dar stiprus ir užtikrintas.

O štai ir pirmą kartą scenoje matoma kompanija. Legendiniai danų heaveriai MERCYFUL FATE, išugdę ne tik legendinį vokalistą King Diamond (su solo programa jau anksčiau matytą Wackene), bet ir vienus geriausių metalo muzikantų. Šio koncerto niekaip negalima buvo praleisti, taigi teko atsisakyti kitų tuo pat metu grojusių ir iš pradžių dominusių kolektyvų. Patikrinti, kaip „gyvai“ skamba daugel metų kaupta šios grupės diskografija, buvo mažų mažiausiai solidu. Pamatyti, kaip po tiek egzistavimo metų, tegul ir su keliomis pertraukomis, atrodo nors ir ne visai originalios sudėties šutvė – mažų mažiausiai nuostabu. Tai ir užskaitom kaip vieną įspūdingiausių tų metų WOA pasirodymų. Ir štai ką pasakysiu: senąsias grupes reikia gaudyti ir pamatyti, kol nevėlu. Pavydžių toli ieškoti nereikia – MOTÖRHEAD…

Ir galiausiai THE IRON MAIDENS. Teisingai atrodo – tai IRON MAIDEN tribute grupė. Šiaip nelabai patinka šios kategorijos kolektyvai, bet pastarasis sudomino. Ir štai dėl ko. Tai JAV grupė. Susibūrė 2001-aisiais, taigi gerokai vėliau, nei patys Ironai. Galiausiai tai… grynai moteriška kompanija! Ir nors paskutinis jų albumas datuojamas dar 2008 m., vis tiek buvo įdomu pamatyti scenoje šias tikras „mergeles“. Sakyčiau, tributas visai pavykęs, skamba įdomiai, nusivilti neteko.

Pereikime prie thrash metal scenos. Iš šios atstovų teko garbė pamatyti 3. Pradėsime nuo amerikiečių DEATH ANGEL. Pirmiausiai jie žymūs tuo, kad dar 1982-aisiais grupę sukūrė pusbroliai, kilę iš Filipinų. Ilgainiui sudėtis keitėsi, dargi 1991-2001 m. stojo kūrybinė pertrauka, bet komanda niekur nedingo iš JAV thrasho elito. Šiandien tai 9 studijinių albumų savininkė, per koncertus vis dar užkurianti gerą pirtį. Taigi jau vėlyvą vakarą žiūrint jų energingą šou, išsisklaidė visi miegai ir nuovargiai. Puikiai!

Ne ką silpnesnis atsakas atėjo iš britų ONSLAUGHT stovyklos, kuriuos teko matyti ir Lietuvoje. Kadaise pradėję kaip pankai, vėliau „paragavę“ heavio, apsistojo ties thrash metal. Jie kartais net vadinami britų thrasho pionieriais ir taipogi priskiriami prie „big four“ (su SABBAT, XENTRIX bei ACID REIGN). Vėlgi natūralu, kad per daugelį metų stipriai keitėsi grupės sudėtis ir 1991-2005 m. buvo tyla. Bet 7 studijinių albumų medžiaga ir toliau pristatoma scenoje. Taigi smagiai susiklausė ir jų šou Wackeno platybėse. Kaip sakoma, skanaus :)

Kaipgi dar sykį nepamatysi vienų žymiausių JAV trašystų OVERKILL? Tikriausiai daug kas pamenate tą nelemtą pirmą jų kartą Vilniuje, kuomet „Kablyje“ kilo gaisras ir vos po poros kūrinių teko evakuoti ne tik grupę, bet ir žiūrovus? Prireikė 13 metų, kol šie sugrįžo pas mus 2013-aisiais ir pagaliau sugrojo pilną repertuarą. Per tą laiką OVERKILL teko „pagauti“ kitur, bet jų gaivališka energija, nenuilstantis vokalistas ir visada puiki atmosfera verčia norėti dar. Tai pavyko pakartoti WOA, voila! Puikumėlis.

Didžiausias pasirinkimas tikriausiai buvo death metal mėgėjams, su visomis šio žanro pakraipomis. Pradėsime nuo melodingo defo atstovų, švedų ARCH ENEMY. Dabar apie juos galima kalbėti ką tik praūžusio koncerto Vilniuje kontekste, bet anuomet Wackene jie pristatė šviežutėlį studijinį albumą „Deceivers“. Taigi savaime aišku, kad jo dainas scenoje girdėjome pirmą kartą. Turbūt sutiksite, kad tai nerealiai energinga, efektinga ir stipri koncertinė komanda, kurios avangarde stovinti nedidukė mėlynplaukė vokalistė Alissa White-Gluz kaskart nustebina savo intensyviu growlu. Kadangi namie puikuojasi ir šios komandos pilna diskografija, kiekvienas kūrinys scenoje puikiai pažįstamas. Nagi labai smagiai susiklauso jų valandinis šou (Vilniuje turėjome 1,5 val.), pakartot!

Iš Švedijos niekur neišvykstame, nes kita melodic death metal gauja irgi iš čia – AT THE GATES. Tai vadinamosios Gioteborgo šio žanro srovės atstovai, kuriems nuo seno jaučiama asmeninė simpatija. Tais 2022-aisiais grupė skaičiavo jau trisdešimt antrus egzistencijos metus, ir tikrai turėjo ką parodyti, ištraukę iš 7 studijinių albumų. Be užuolankų, tai vienas labiausiai lauktų pasirodymų sugrįžusiame WOA, ir lūkesčius šie švedai pateisino su kaupu!

Nors lenkų ekstremalai BEHEMOTH pradėjo virinti juodmetalį, jie šiuo metu priskiriami death metalo žanrui, na gerai, „blackened death metal“. Nors patys kiek įmanydami kratosi bet kokių etikečių. Ši komanda pagarsėjusi daug kuo – konfliktais su religiniais sluoksniais, šventvagiškais dainų tekstais, pikantiškais šiuo elementais, įspūdinga scenine apranga, grimu ir atributais, vokalisto Nergalo įveiktu vėžiu, jo sąsaja su kirpėjų amatu, ir t.t. Šiandien tai viena žymiausių lenkų metalo scenos komandų, o kadaise pirmą kartą viešėję Lietuvoje, pritrūko net sceninio grimo, kurio mums sekmadienį vos ne vos pavyko rasti pas vietinius bliakerius J Per tuos daug daug metų taip susiklostė, kad tai bene daugiausiai kartų scenoje matyta grupė, bet turbūt ji turi kažką magiško, kad traukia ir vėl, kaip tas uždraustas vaisius. Taigi šiame festivalyje nepraleidžiame progos pasinaudoti tuo „ir vėl“, tuo pačiu ir pasikrauti energijos ir ištvermės labai intensyviai asmeninei WOA „must see“ programai. Be kita ko, išgirsti visai naujo dvyliktojo albumo „Opvs Contra Natvram“ dainų.

Toliau dėmesį patraukė norvegų deferiai CADAVER. Žinia, šioje šalyje dominuoja juodmetalio atstovai, bet ima ir randasi kitokio žanro atlikėjų. Pamatyti juos buvo verta jau vien dėl to, kad kūrybinėje veikloje turėjo dvi, ir gana netrumpas pertraukas, todėl niekada negali žinoti, kada „pradings“ ir vėl. Juolab, kad tai techniškojo „mirtino“ metalo atlikėjai, vis kažkas kitoniško. Pasirinkimas tikrai buvo ne veltui, nes scenoje išgirdome puikius techniškus ir sunkius gitarinius viražus, malonius ausiai. Dargi šis šou priminė senus gerus klubinius koncertus, kur sausakimšoje salėje, rodos, „mirtini“ rifai ir growlas sminga tiesiog į nugarą. O tai yra faina. Ir dar gerai, kad šiemet turėsime naują šių norvegų leidinį, „The Age of the Offended”.

Keliaujame vėl į Lenkiją. Pažiūrėkime, ką gero parodys dar vieni šios šalies „blackened death metal“ atlikėjai – HATE. Žinau, juos irgi matėme namuose, bet gi svetur pamatyti dar kartą nepamaišys. Ši kompanija taip pat priklauso lenkų metalo scenos elitui, taigi nestebina net šiokia tokia vokalisto Adamo poza. O scenoje jie tikri velniai, tik smalos katilo trūksta. Žodžiu, dvylika albumų, kaskart išties stiprus koncertinis repertuaras, ir dar viena „mirtina“ injekcija žiūrovams…

Keliamės į Skandinaviją. Ir čia atrandame dar vienus „melodinguosius mirtininkus“, švedų HYPOCRISY. Jų frontmenas Peter Tägtgren ko tik neveikė užnugaryje pagrindinės grupės, kurią subūrė po kelių Floridoje praleistų metų – spėjo pabuvoti tokiose komandose kaip BLOODBATH, LOCK UP, THE ABYSS, WAR, LINDEMANN. Tačiau visuomet buvo HYPOCRISY, kurios niekada nepaliko, dalimi. Pamenu, kaip kadaise krimtausi, kai po daugelio laukimo metų HYPOCRISY pagaliau atvyko į Lietuvą, o man tuo pat metu komandiruotė… Bet ilgainiui viskas kompensavosi, ši grupė į taikinį irgi pakliuvo jau kelis kartus. Tuo metu WOA 2022 jų pasirodymas, su taipogi iš sukauptos diskografijos puikiai pažįstamu turiniu, lyg sugrąžino į laikus, kuomet pamatyti juos tebuvo svajonė. Aišku, kiek perdedu, tiesiog viskas pasirodė kažkaip naujai nostalgiška. Tai aišku, gi paskutinio albumo „Worship“ teko laukti net 8 metus!

Ką death metalo žanre siūlo tulpių ir malūnų šalis? Daug ką. Čia, festivalyje, tai viena geriausių pasiūlų – PESTILENCE. Tikrai daug kartų keitusi sudėtį, bet visada gitaristo/vokalisto Patrick Mameli atgaivinama ši olandų komanda žavi savo savito skambesio paieška ir atradimais – nuo tradicinio defo iki jazz fusion elementais paįvairinto, nuo progresyvaus skambesio iki ankstyvojoje kūryboje prasiveržusio thrashui būdingo šėlsmo. Taigi išvysti šią grupę scenoje buvo didelis koziris. Tuomet galėjome mėgautis 9 albumų repertuaru, o dabar kažkada žadamas naujas, „Portals“. Tai tikrai, labai užtikrintai puiki komanda, rekomenduojama pamatyti kiekvienam save gerbiančiam defo gerbėjui, kuriam šiame stiliuje pliusas, o ne minusas yra eksperimentai su kitais muzikiniais žanrais.

„Mirtiną puotą“ užbaigsime su švedų VOMITORY. Visiškai klasikinio death metal kalviai jei nesiblaškė muzikiniuose stiliuose, tai blaškėsi grupės sudėtyse ir aktyvios bei pasyvios veiklos perioduose. Bet galiausiai turime juos vėl aktyvius, taigi „gyvo“ pasirodymo praleisti nevalia. Taigi ir žiūrime. Kažkaip jų šou metu prisiminiau tokį visai mėgstamą ir žiūrimą JAV kalvių realybės šou „Forged In Fire“. Juk čia, scenoje, irgi „kalamas“ metalas, tik gitarų stygomis ir būgnų lazdelėmis ;) Žodžiu, švedai pavarė aukštumoje, ir dėl to visiškai nesinorėjo vemti :)

Keliamės į juodmetalio sceną. Galbūt ne visai gryną, bet vis tiek. Čia aptarsime trijų skirtingų mokyklų, ir kiek skirtingų laikmečių atstovus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad austrų BELPHEGOR, kuriuos matėme ir Lietuvoje, taip pat kažkodėl priskiriami ‚blackened death metal“ kategorijai, nors mano ausims tai greičiau bliakas. Tai ir kalbėsiu apie juos kaip šio žanro atlikėjus. Tai greičiau vadinamosios antrosios bangos juodmetalio scenos atstovai, nors susibūrė pakankamai seniai (1991 metais) ir pradžioje vadinosi BETRAYER, kol galiausiai „išdavikas“ virto demonu. Tai tikrai stipri ir įdomi komanda, o savo „velnišką“ skambesį puikiausiai pateisina ir kol kas naujausio, prieš pat WOA 2022 išleisto albumo pavadinimu, “The Devils“. Šou Wackene buvo išties galingas ir patrauklus, nors, pasirodo, ne visiems taip atrodo. Tik rašydama šį reportažą atradau, kad rusų veikėjai peržengia ribas ne tik kare ar propagandoje. 2016 metų pavasarį prieš grupei pasirodant Sankt Peterburgo Pulkovo oro uoste, jos lyderį Helmuth Lehnerf užpuolė vienas ortodoksų aktyvistas, atstovaujantis ir Dūmos deputatui Vitalijui Milonovui. Laimei, muzikantas nukentėjo daugiau morališkai…

Kai man buvo vos aštuoneri, britų salyne susibūrė VENOM. Tuomet NWOBHM skaičiavo paskutinius populiarumo metus, o kiti žanrai dar skynėsi kelią. Taigi galima sakyti, kad antrasis VENOM albumas „Black Metal“ ne tik galbūt davė pavadinimą visam žanrui, bet šios grupės skambesyje galėjo būti juodmetalio užuomazgos. Sudėties kaita, veiklos pertraukos, vienos sudėties atsikūrimas su VENOM INC. priedėliu ir kitokios peripetijos vienok nesumenkino šios grupės įtakingumo ir skambesio kokybės. 15 studijinių albumų palikimas solidžiai atrodė Venomų koncertiniame repertuare ir tai atvejis, kai laikas, rodos, mažai paveikė legendinės komandos statusą.

Galiausiai susitinkame su graikų ROTTING CHRIST, kurie jau groja gryniausią bliaką, ir taipogi matyti visur, kur įmanoma, jau ne kartą ir ne du. Žinau, kas svaigsta nuo jų frontmeno Sakis Tolis ir gaudo fotoobjektyvu geriausius kadrus. Pati džiaugiuosi visa jų diskografija ir vis nauja galimybe išvysti šiuos graikus scenoje, taip išeina, kad kaskart atnaujinusius setlistą naujo albumo kūriniais. Wackeno festivalyje tai vis dar buvo 2019-ųjų pilnametražis studijinis diskas „The Heretics“. Graikų metalo scena bent jau man visada atrodo ypatinga, ką bepaimsi. Taigi ir RC tokie. Todėl su dideliu malonumu ir apetitu, lyg būtų matomi pirmą sykį, susiurbiu jų koncertą į ausis ir plaučius, o tada ir širdis džiaugiasi. Puikumėlis.

Jau kelis metus Wackeno festivalyje įsikuria vikingų miestelis, kuriame verda atskiras gyvenimas ir atskiroje scenoje groja atitinkamos pakraipos grupės. Bet ne tik čia. Nors galbūt būtent ši vieta paskatino, kad renginyje vis daugėja folkmetalio, medieval ar occult metalo atlikėjų. Drįstu šiuos, matytus, aptarti viename katile.

Pradėsime nuo vokiečių itin mėgstamų, ir kokiu laiku begrotų, minią žiūrovų sutraukiančių IN EXTREMO. Anksčiau kažkaip arba visai praleisdavau jų pasirodymus, arba nugirsdavau einant pro šalį pažiūrėti kitų grupių. Galiausiai pasitaikė patogus laikas ir pasiryžau pažiūrėti visą jų šou. Pavadinimas jų reiškia ne ekstremalumus, o „pakraštį“. Tai mažiausiai 6 atlikėjų kompanija, artėjanti prie veiklos trisdešimtmečio, savo viduramžiškos muzikos niuansus iliustruojanti tokiais instrumentais, kaip dūdmaišis, arfa, hurdy-gurdy ar specifinė dūda (shawm). Pradžioje tai buvo tarsi du projektai, atskirai roko ir viduramžių muzikos žanrų, kol ilgainiui sujungė pajėgas ir tapo tikrai originalia bei paklausia grupe. Dainuojantys vokiškai ir dar kitomis kalbomis, jie realiai išsiskiria iš kitų grupių tarpo. O jų šou, su daugybe ugnies ir kitokių efektų privertė nustebti, net RAMMSTEIN koncertų akivaizdoje. Taigi nė kiek nesigaliu pasirinkimu juos pagaliau pamatyti, tikrai yra ką prisiminti, ir ilgam.

Pasirenku ir okultinį metalą propaguojančius švedus TRIBULATION, kartą jau matytus Vilniuje, šviesaus atminimo klube „Rock River“. Juos aptarinėju čia, nors per savo arti dvidešimtmečio karjerą šis kvartetas patyrė ne vieną metamorfozę, iš pirmykščio death metalo iki heavio, bliako, net psichodelinio ir gotikinio roko. Vienok mitologinė dainų tematika tiktų juos apšnekėti būtent šiame kontekste. Didesnėje nei klubinė scenoje švedai atrodo kur kas patraukliau ir įdomiau, taigi tik dabar galėjau pilnai įvertinti jų muzikos kokybę. Ir net jei nėra čia kažko labai originalaus, klausosi ir žiūrisi TRIBULATION visai smagiai. Beje, šiemet jau išleido naują, nors tik EP formato albumą „Hamartia“.

Reikia pasakyti, kad WOA 2022 buvo itin sėkmingas mūsų broliams latviams. Net dvi jų grupės grojo pagrindinėse festivalio scenose (čia neskaitant Wacken Metal Battle konkurso, kuriame, nors su pertraukomis, nuo 2008-ųjų pasirodo ir mūsiškiai). Tai SKYFORGER ir VARANG NORD. Pastaruosius, kurie 2019 metais laimėjo visą WMB konkursą, nuo tada pamėgo mūsų festivalių organizatoriai, mielai kviečiantys pagroti savo renginiuose. Apie SKYFORGER tai jau net kalbėti nebereikia. Bet grįžkime prie Wackeno įvykių. Taigi SKYFORGER. Baltų mitologijos tematika vis dar savotiška egzotika kitų regionų publikai, taigi grupė susilaukė kuo geriausio palaikymo. Smagu už brolius, kurie scenoje išsitaško pilnai, kaip ir priklauso karingo folkmetalio atlikėjams. Dabar jau galima palyginti su ugninga ir labai įspūdinga specialia jų programa šių metų Kilkim Žaibu festivalyje, bet ir Vokietijoje žiūrovai turėjo būti patenkinti. Tuo tarpu VARANG NORD kiek kuklesni, nes ir mažiau patyrę, tačiau pergalė jaunųjų grupių konkurse privertė pasitempti ir juos. Taigi latvių desantas, galima sakyti, „paėmė“ Wackeną pernai, o pratęsimas vyko šių metų Žaibuose. Paldies brāļi!

Teko pamatyti ir porą gotikinio metalo atlikėjų, nors šie abu jau irgi ne naujiena. Pirmiausiai tai italai LACUNA COIL, net du kartus keitę savo pavadinimą. Šioje komandoje žavi labai harmoninga ir sėkminga moteriško ir vyriško vokalo dermė, o gotikinis skambesys yra pakankamai sunkus ir ne šabloniškas. Grupės solidų tarptautinį statusą žymi ne tik keli milijonai parduotų albumų, bet ir reikšmingi metiniai laimėjimai, tokie kaip geriausias grupės su moterišku vokalu albumas, geriausia tarptautinė grupė ir geriausia koncertinė grupė žurnalo Metal Hammer konkurse. Tuo tarpu vėl pamatyti šiuos italus scenoje, ir dar iš visai arti, irgi buvo nemenka sėkmė. Tuomet vis dar buvo pristatinėjamas albumo „Black Anima“ repertuaras, o šiuo metu tau kalbama apie naują, 2023-ųjų albumą. Palauksime.

Antrieji – portugalai MOONSPELL. Dabar jau aišku, kad netrukus visi, kas norės, galės juos pamatyti šių metų Devilstone festivalyje. Mes spėjome kiek anksčiau. Bendrai paėmus, tai šiuo metu bene geriausiai žinoma Portugalijos metalo grupė, kuri ne tik pirmoji šioje šalyje išleido auksiniu tapusį albumą, bet ir ypač pamėgta vokiečių, kur jų albumai pastoviai sukasi Top 100 chartuose. Kol kas paskutinis, „Hermitage“, čia užėmė net rekordinę devynioliktą vietą. Galbūt dėl to ir WOA jie groja ne taip jau retai. Taigi pasinaudojame proga juos pamatyti, lydimus gausių ovacijų. Ooo, Fernando Ribeiro…

Na ir pagaliau pora komandų tokio žanro, nuo kurio true metalistai kartais raukosi, o gal net ir spjaudosi. Vienok šis man patinka, taigi Wackene nepraleidžiu šanso pamatyti ir jo atlikėjų. Tai metalcore. Abi grupės iš JAV. Ir jei viena jų jau ne pirmą kartą groja WOA, tai antrajai prireikė ilgų metų, kol pagaliau įvyko debiutas Wackene. Pirmieji – tai AS I LAY DYING iš San Diego, Kalifornija. Šioji grupė man patinka nuo seno, tad irgi esu susirinkusi visą jos diskografiją, o tai 7 albumai. Kažkada gi pamatyti juos „gyvai“ buvo sena svajonė. Tiesa, ji išsipildė jau anksčiau, 2007 metais, kada amerikiečiai irgi grojo WOA, o tuomet jau buvo šešeri metai, kai lankiausi šiame feste. Be abejo, nuo tada pasipildė jų diskografija, natūraliai pasikeitė ir koncertinis repertuaras. O dar tas apmaudas, kai 2013-aisiais atšaukus turą nuplaukė ir jų pasirodymas Wackene… Taigi dabar nutariau griebti jautį už ragų, o jei be metaforų, tai naujai pažiūrėti jų pasirodymą. Ir jis, po ilgokos pertraukos, paliko labai didelį įspūdį. Dar viena įdomi aplinkybė, kad grupės nariai yra praktikuojantys krikščionys, nors jų muzikos niekaip nepavadinsi Christian metal. Tai tik įrodymas, kad neverta kažkam klijuoti etikečių.

O tie debiutantai, kurie buvo akcentuojami kaip pagrindinė WOA 2022 grupė – SLIPKNOT. Tai net aštuonių muzikantų kolektyvas, garsėjantis originaliais kostiumais ir kaukėmis, kitaip sakant, akį traukiančiais sceniniais personažais. Nors iki tol spėta juos pamatyti ir Lietuvoje, praleisti tokio kalibro didžiausio Europoje metalo festivalio debiutantų benefiso būtų nedovanotina. Taigi užsiimam pozicijas ir… Rezultatas nerealus. Didžiulėje scenoje visa scenografija ir jos veikėjai kaip ant delno. Visi atributai ir sceniniai efektai matomi jei ne pačioje scenoje, tai ekranuose, ir labai akivaizdžiai. Tiesiog superinis šou, ne tiek svarbu, mėgsti pačią SLIPKNOT kūrybą, ar nelabai. Aš iš dalies būčiau prie tų nelabai, nors yra ir tikrai stiprių kūrinių. Taigi visumoje pasidavus minios jausmui, vis dėlto lieku patenkinta pamačiusi, kaip pasirodė minėta pagrindinė WOA 2022 grupė.

Tai tiek žinių. Dabar jau visai ne už kalnų WOA 2023, kurio sold-out įvyko pernai vos per šešias valandas, kurio afišose vėl puikuojasi solidūs vardai, o metalgalviai visame pasaulyje nekantriai laukia, kada vėl galės kelioms dienoms įsikurti „šventoje Wackeno žemėje“. Laukiu ir aš, su festivalio šūkiu: „see you in Wacken, rain or shine!“