Kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikini, kad suomiai arba gimsta su metalu, arba į šį pasaulį ateina tam, kad jį grotų. Be abejo, čia yra įvairių metalo stilių ir skirtingo lygio komandų, tačiau tikrai gerų netrūksta.

Paskutinę WOA 2005 dieną dangus susimylėjo ir pasiuntė daugiau saulės negu lietaus, nors pastaroji sugebėjo nusvilinti nosis.

O tas rytas nieko gero nežada. Tonos pilkų ir vandens pritvinkusių debesų ne tik grasina potvyniu, bet iš tiesų jį padaro. Lyja kone ištisai, taigi galima įtarti pažadinus ir įsiutinus kažkurį antikinį vandenų dievą.

Kai buvo padarytas paskutinis įrašas nekrologe, skambantis kaip „Back from the Dead“, mažai kas tikėjosi, kad dar teks atversti šį mirusiųjų sąrašą. Bet 2005-ieji aiškiai parodė, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ turi prasmę.

Keletą metų keiksnodami didelę kaitrą, dabar gauname atpildą, irgi nemalonų. Dangus apniukęs, pernelyg vėsu, retkarčiais dausos prakiūra ir siunčia lietų. Iš tiesų, kaip byloja festivalio šūkis, saulė ar lietus, vis tiek susitinkame Wackene.

“Geležiniai” vyrukai (Thomas Jensenas ir Holgeris Hübneris) nesnaudžia, ir nepaisant to, saulė šviečia ar lietūs lyja, atlieka savo organizacinę misiją. Vos pasibaigus eiliniam WOA, jau ruošiamasi kitam. Ir šiemet jau žinomos kelios grupės, grosiančios būsimų metų fiestoje.

Sako, darbas žmogų puošia. Tik vieni linkę tinginiauti, kiti – dirbti tiek, kiek reikia. Vis dėlto yra dar viena kategorija – dirbančių pastoviai, kurie pasyvesnių žmonių giminės atstovų vadinami darboholikais.

JAV – netikėtumų kraštas. Tas pasakytina ir apie Užatlantės metalo sceną, kurioje gimsta kitokios mados. Štai kad ir amerikietiškas death metalas skiriasi nuo europietiško skambesio...

Suomijoje tyvuliuoja tūkstantis ežerų. O kas suskaičiuos, kiek žmonių čia priėmę krikštą ne vandeniu, bet metaline dvasia? Jau juokaujama, kad turbūt kas antras suomis (čia tai tikrai tiktų žodis „tūlas“) groja metalą, o kas ketvirtas – dargi melodingąjį.

Kokia pirma mintis kirbėjo galvoje, rankose laikant naujojo SENTENCED tvarinio digipaką? Ogi tokia, kad tikrąją grupės mirtį pranašaujantis „The Funeral Album“ bus eilinė, tik paskutinė vinis į keletą pastarųjų metų kalamą melodingųjų suomių karstą.

Tuo metu, kai metalo renginių organizatoriai/entuziastai Lietuvoje graužiasi, kad kišenėje trūksta lėšų itin garsių grupių vizitams, šiosios kaimynystėje siautėja ne tik dideliuose festivaliuose, bet ir po vieną.

Alachas turbūt paslapčia pasiklauso metalo. Nors jo tarnai žemėje priešinasi šiai bedievystės apraiškai. Bet kaip pasitaiko išimčių iš taisyklių, taip ir sunkiosios muzikos aruoduose kartais uždera „blogų“ vaisių.

Liaudies išmintis byloja: geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimtį išgirsti. Ar tikrai? Vieną kartą pamačius, kartais pavyksta tai pakartoti. Trečiasis gali nusibosti, o ketvirtojo gal ir visai nesinorės.

Nors pagaliau sužaliavo medžiai, o kai kurie jau ir žiedus sukrovė, saulė vis dar šykščiai skleidžia šilumą. Taigi tamsius akinius tenka nešioti tiems, kieno paakius puošia gražios mėlynės, liaudiškai vadinamos fanarais.

Taigi imam antrąjį šių metų lietuviško metalo įsikūnijimą. Neperkandot, prie ko čia tokia įžanga? Perskaitykit DISSIMULATION „Prakeikimo“ recenziją. Jeigu šio disko pasirodymas daug kam tapo staigmena, tai MANDRAGOROS tvarinio laukta ilgai.

Gegužės mėnuo nešykšti įvairių įvykių. Kad jau ilgai nebuvo tikro pavasario, bent metalizacijos netrūksta. Štai tyliai ramiai pasirodė pakeliui užtrukęs MANDRAGOROS produktas, penktadienio, tryliktosios, proga kur kas triukšmingiau nuskambėjo DISSIMULATION „Prakeikimas“.

Metalas... Kiek visokių nuomonių galima prisiklausyti apie šią muzikos kryptį. O klasika? Apie ją, rodos, arba gerai, arba nieko. Ar galima įsivaizduoti, kad metalo akordus gali skleisti ne tik elektra kibirkščiuojančios gitaros, bet ir klasikinei muzikai įprasti instrumentai?

„Laiko nesustabdysi ir nepasuksi atgal...“. Taip dainuoja klasikos ir pop muzikos atlikėjų duetas. Bet laikas nestoja ne tik jiems. Štai jau dvylika metų, kaip Anykščių ir visos Lietuvos metalistai žino DISSIMULATION titulą nešiojančią trijulę.

Prisipažinsiu, kad vertinti tautiečių albumus yra nelengva. Viena, iki kūrybos įsikūnijimo kompakte ar vinile su grupėmis gerai susipažįstama koncertuose. Antra, nejauku juos kritikuoti, kai produkcijos tiek mažai.

Na kodėl, velniai griebtų, tą savaitgalį visur susigrūdo tiek renginių? Gerai, jeigu esi konservatyvių pažiūrų ir gali griežtai pasirinkti kurį nors vieną. O jei ne – nors persiplėšk.

Kadaise žąsys išgelbėjo Romą, o Troją pražudė arklys. Paralelių su šiais istoriniais įvykiais galima rasti, vertinant šiandieninę sunkiosios muzikos padėtį.Paralelių su šiais istoriniais įvykiais galima rasti, vertinant šiandieninę sunkiosios muzikos padėtį.

Nors tikrajam pavasariui vis dar tenka galinėtis su žiema (piktoji senė rodo išdaigas net antrąjį gamtos atgimimo mėnesį), kultūrinis gyvenimas teka sava vaga.

DARK TRANQUILLITY, pradėję kaip beveik eilinė death metalo komanda, ilgainiui pasuko melodingumo keliu, kurį nutiesė ir kitoms nūnai ypač populiaraus Gioteburgo stiliaus grupėms.

Prabėgo ištisi dveji metai, kai „juodadarbiai“ švedai SOILWORK išleido penktąjį savo tvarinį, simboliškai besivadinantį „Figure Number Five“.

Neblogai sekasi matematika, nors mokykloje nemėgau šios disciplinos, taigi suskaičiavau, kad praėjo jau 15 metų, kai pirmą kartą sunkiosios muzikos scenoje nuskambėjo du žodžiai – GREEN CARNATION.

Balandžio pirmoji – melagių šventė. Tądien galima apgaudinėti kiek nori, viskas atleidžiama, iš pokštų net pasijuokiama.

Velykos yra linksma šventė. Nors prieš ją ilgai trunka pasninkas, kurio šiais laikais nelabai paisoma, margučių pilnas stalas pralinksmina kūnus ir

Kai pasižiūri, kokiais tempais įvairiuose pasaulio kampeliuose dygsta naujų metalinių grupių derlius, kartais darosi nejauku. Ne dėl to, kad

Foto: Crazyte :: Daugiau foto čia>> Išaušo dar vienas savaitgalis sostinėje, turtingas koncertų. Pirmasis turėjo pritraukti tamsiosios muzikos