SAPROPHYTES "Marionette" pristatymas – Lietuvos tamsiosios muzikos sceninio šou pradžia?

Foto: Crazyte :: Daugiau foto čia>>

Išaušo dar vienas savaitgalis sostinėje, turtingas koncertų. Pirmasis turėjo pritraukti tamsiosios muzikos mėgėjus, daugelis kurių save vadina gotais, antrasis – irgi dažniausiai juodai vilkinčias, tačiau kur kas brutalesnės natūros ypatas. Kad jau pirmasis sambūris pasirinko penktadienį (tiesa, išpuolė ne kovo 13-toji), čia bus porinama būtent apie jį.

Ką gi, šis renginys nebuvo eilinis, kadangi vyko ne šiaip sau pasilinksminimui, o praėjusiais metais „velnią“ už geriausios gothic grupės nominaciją pelniusių SAPROPHYTES debiutinio albumo „Marionete“ pristatymui. Kiekvienas, bent kiek susidūręs su šios komandos kūryba ar bent jau žinantis jos istoriją, supranta, jog tai ne naujokai, tiesiog Pabradė yra atokiau nuo Vilniaus ar kitų didmiesčių, kur stipriausiai verda muzikinis gyvenimas. Taigi, apie ją sužinota palyginus neseniai, nors vis tik jau teko patirti ir gražių akimirkų, ir netekties kartėlio. Na, nesinori čia prisiminti įvykio, atėmusio iš SAPROPHYTES vieną narį, visgi grupei ir jos gerbėjams šventė. Taigi pasidžiaukim ir pasiauskim…

Krūvelė skrajučių, žadančių 3 Lt nuolaidą (kai kur beveik už tiek galima gauti bokalą alaus, deja, ne „Mulen Ruže“) bylojo, kad organizatoriai galbūt pabūgo tos pilnosios kainos ir nutarė taip pritraukti daugiau žiūrovų, galbūt ir iš kitos dienos brutalizmo akto. Įspūdis toks, kad su skrajutėmis atėjo daugelis. Be to, vėl teko išvysti ne viename pastarųjų koncertų matytus saugos tarnybos vyrukus, nors ir sklido kalbos, kad pastarųjų vadas sukirto špagas su „malūno“ administracija. Valandą vėluojantis renginys, alaus (ir vyno, kaip gi gotai be jo) versmė, ekrane demonstruojamos to vakaro kaltininkų nuotraukos, šurmulys, įleidimas į salę (pagaliau…).

MANO JUODOJI SESUO yra pradžių pradžia, nors scenoje plevėsuoja juodas audeklas su gotiškai laidotuvišku užrašu SAPROPHYTES, kabo neabejotinai šiųjų šou paruošti ir papuošti medžiai bei kažkokios virvelės. Tačiau graži MJS muzika ir sodrus vokalas leidžia ne itin gausiai publikai džiaugtis nuo pat pradžių. Šios grupės, kurios pavadinimas kažkodėl asocijuojasi su MY DYING BRIDE, fenomenas gal ir per daug akcentuojamas, bet iš esmės ji turi kažkokio nepaaiškinamo žavesio. Grupių tą vakarą nusimatė tik trys, taigi MJS galėjo reikštis daugiau nei pusvalandį.

XESS. Pavadinimas, kuris pastaruoju metu mirga marga tuzine koncertų, galėtų atsibosti, bet ši komanda turi ką gero pasakyti vėl ir vėl, ir nieko tu nepadarysi. Taigi, trumpas pasistiprinimas putotu gėrimėliu (pasakyčiau, vandenėliu, bet nesiverčia liežuvis užgaulioti alaus, koks praskiestas bebūtų) ir vėl prieš sceną. Žmonių tikrai nedaug, iš pažiūros kokie 200, taigi viskas puikiausiai matyti. Išryškėja pora minusų – prastas garsas ir pernelyg kuklus apšvietimas, bet XESS kūryba deda vieną didelį pliusą, ir anieji užsimaskuoja. Juoda skrybėle ir tokiomis pat pirštinėmis pasipuošęs vokalistas primena ir kaubojų, ir elegantišką vampyrą, ir tiesiog tamsos vaiką. Dar tenka pastebėti, kad cyber gotikinė elektronizuota (ar kaip ji ten vadinasi) muzika įgavo daugiau brutalumo ir aršumo. Tikiu, kad tai ne duoklė šeštadienio brutaliajai fiestai, jau greičiau, kaip taikliai pastebėjo kai kas iš vyriškosios žiūrovų dalies, todėl, kad čia nebėra merginų.

Toliau skelbiama didesnė pertrauka, sceną uždengia nusileidusi užuolaida, taigi belieka kraustytis į kitą patalpą. Rašant šias eilutes laikas bėga kur kas sparčiau nei tada reikėjo jį prastumti, tačiau varpai pagaliau vėl kviečia į salę, uždanga atidengia sceną, kurioje atsirado degančios žvakės ir kryžius, šou prasideda. SAPROPHYTES nariai rimti ir susikaupę, nesimato vėjavaikiškų sparnelių ant bosisto nugaros ar nėrinių ant Marijono rankų. Šėlsmą žada tik pagaliau pasigirsiantys tikri mušamieji. Akylesnieji, kurie skaitė koncerto anonsą, turėjo suprasti: nauji scenografijos atributai ir muzikantų nuotaikos – Genadijaus atminimui, kuriam skirtas ir pats albumas. Šou vyko prietemoje, skambėjo ir gerai žinomi, ir dar negirdėti kūriniai. Teatralizuoto šou elementai – ant minėtų virvelių pakibusi marionetė, kurią pagaliau išlaisvina „herojus“, valiūkiškais kaspinais pasipuošusi ir kažką panašaus į konfeti barstanti „lėlė“, lėtai sceną kertančių neaiškių būtybių pora, ne ką greičiau per sceną pernešama dėžė (turbūt karstas). Manau, nereikia priminti žemo ir sodraus vokalo įtaigumo bei šalto tamsios ir kažkiek mistiškos muzikos prisilietimo. Toks jis esti kiekviename SAPROPHYTES pasirodyme. Valandą tuomet neatrodė tokia ilga, laikas nors akimirką tapo pavaldus žmogui…

Žinau, kaip dabar kraipo galvą vienas iš pažįstamų, kuris aktyviai reiškė gana neigiamą nuomonę apie SAPROPHYTES kūrybą ir jųjų perspektyvas, bet, kaip sakoma, dėl nuomonės nesiginčijama. Bandžiau perteikti tai, ką jutau tą įsimintiną vakarą. Jei kas nors jautė tą patį, vadinasi, geros muzikos ir teatralizuoto pasirodymo mistiškas kokteilis turėjo gerą skonį…

Ką gi, keliam paskutinį kovo 18-osios bokalą ar taurę, įkvepiam visai nepavasariško oro, bandom nenukristi paslydus ant užšalusių balučių ir… kitą dieną pasveikinti „Alkaną arklį“, kuris turėjo pasisotinti aršia, rūkyta, tiesiog brutalia vakariene!