Velniai malė, velniai malė, raganos pikliavojo…

Foto: Crazyte

Kaip gerai, kad šiais laikais yra alternatyvų sustabarėjusioms šventinėms tradicijoms, kurių kartais taip nesinori laikytis. Kad ir Kalėdos – tebūnie tai graži ir rami šventė, tačiau ką daryti, jei turi maištingą sielą ir nori kažko daugiau, nei persivalgyti ar dvi dienas matyti įgrisusius giminaičių veidus? Nors šiemet “Dievo valia” būtent tuo metu Lietuvą aplankė A. Pugačiova, labiau masino kita išeitis – apsilankyti “Velnių malūne”, kur be jokių kūčiukų ir kalėdaičių galima smagiai pasukti velniškas girnas, pasiklausyti geros muzikos ir pasilinksminti su bendraminčiais. Šiemet šios girnos malė jau šeštąjį kartą ir šį sykį labai simboliškoje vietoje – “Mulen Ruže”, kurio, matyt, Šėtonui paliepus, nepalietė visai neseniai siautėjusios liepsnos. Šeštųjų sukaktuvių proga nutarta į velniškus apdovanojimus įtraukti ne tik dangų, bet ir žemę su pragaru, šiek tiek pakaitalioti nominacijas, dar labiau paįvairinti muzikos stilius ir…pradėti laiku! Taigi velnių fronte šis tas naujo, įskaitant ir gausesnes raguotas galvas.

Palaikę INQUISITOR šou paprastu soundchecku, dalis ir taip ne itin gausios publikos tiesiog pražiopsojo šį reginį. Yra dėl ko gailėtis – pirmosios grupės pasirodymas jį mačiusius nustebino geru garsu ir viso šou energingumu, išraiškumu, dinamika. Kad ir kas ką sakytų, turim perspektyvią “klavišinio” bleko komandą. SAPROPHYTES “atgimimą” jau stebi beveik visi susirinkusieji. Atsigavę po skaudžios netekties, susikaupę ir gimtojoje Pabradėje radę naują gitaristą, muzikantai velniškai puotai pasiūlo nemažą porciją tamsios, sunkios, kerinčios muzikos, kurios tėkmė pripildo salę kažkokio mistiškumo. Tikrai puikiai praleistas pusvalandis leidžia slapta tikėtis, kad šis tarp gotikos ir metalo balansuojantis kvartetas išsineš bent vieną prizą.

Kaip gi be alaus pertraukų? Nors ir nepigus, šis gėrimas stipriai putojo ir liejosi gausiai, nesibaigė po dviejų grupių, kaip Rygoje, užtat išvertė iš koto arba į zombius pavertė ne vieną dūšią. Tegul jie sau ilsisi ar klaidžioja, o mes verčiau paklausykim nešvankiai juokingų ir visai ne kalėdinių BACEFALŲ dainuškų. Mr. Pečiūra aka Atsuktuvas & co. suskelia ne vieną davatkėlę pašiurpinti galintį repertuarą, tik falų demonstravimo betrūksta. Šio reginio trūkumą Atsuktuvas “kompensuoja” raginimu nusimesti gotiškas juodas liemenėles ir parodyti, kas po jomis (gal irgi juodos?), tačiau nė vienas iš šių aksesuarų neskrieja į sceną. Belieka skelbti pirmąsias nominacijas, kurių prizus teikti patikėta tam pačiam veikėjui. Čia bando streikuoti nuosava atmintis, tad tikriausiai suklysiu dėl eiliškumo. Geriausia gothic grupė – SAPROPHYTES (aha, nuojauta neapgavo); ekstremalaus metalo – ANDAJA (kaip galima užmiršti jų didžiulę paslaugą tą nelemtą spalio 2 d.?); metų debiutas – LAUXNA LAUKSNA; metų sugrįžimas – WEJDAS; metų renginys – “Mėnuo Juodaragis”.

“Mulen Ružo” sceną po pertraukos sugrįžta MANDRAGORA, kaip bebūtų apmaudu, dar neišleidusi senokai įrašyto disko. Trenkiantys ARCH ENEMY, DEATH, IRON MAIDEN koveriai ir savi kūriniai eilinį kartą leidžia pajusti melodingojo metalo jėgą, nors tam galbūt prieštarautų “ekstremalai”. Ką čia bepridursi… Šviežiausią kraują į laboratoriją šiemet pridavę IR. Seno pavyzdžio, ne brutalus, svajingas rokas kažkiek ištuština salę, bet tai nerodo šios grupės nuosmukio: tiesiog ne kiekvienam prie širdies tokia muzika. Tačiau dirba vaikinai iš peties, demonstruodami nemanką progresą nuo laurus jiems atnešusio “Naujo kraujo” laikų. Kam nepatinka, tai ir nepatiks, likę salėje bujoja ir netgi paploja. Visai smagu.

Vėl eilė nominacijoms. Dar penki įvairaus dydžio velniūkščiai, ištrūkę iš taip pat gerai žinomo žmogaus – Juodo rankų, suranda savo šeimininkus. Tai metų albumas – ATALYJA “Močia”; roko/metalo kategorijoje geriausia grupe patampa ŽALVARINIS; electro/industrial – GIRNŲ GIESMĖS; už nuopelnus scenai velnias priklauso Evaldui Babenskui aka Troliui, už savo neįtikėtiną veiklumą jau pelniusiam ne vieną prizą; na ir party linksmybių “kaltininkai”: geriausia DJ kategorijoje – mergina, CHIMERA. Skamba fanfaros, su velniais šiam kartui tiek.

GOETHEANUM daugelį turėjo masinti tuo, kad čia Sigio Vėlyvio projektas. Tačiau pasigirdus elektroniniams tonams ir ne itin išraiškingam vokalui, tikimybė išgirsti ką nors įdomesnio sumažėja. Be abejo, salėje yra ir tokios muzikos mėgėjų, tačiau atvirai pasakius, ne manosioms ausims. Pats metas prasiblaškyti kitoje erdvėje. Toliau – RUINATION, vienoje iš nominacijų nusileidę ŽALVARINIO kolegoms, čia juos aplenkė pasirodymo pirmumu. Turbūt nereikia daug aiškinti, kuo vieniems patinka, kitiems – nelabai šie scenos senbuviai. Bet “Velnių malūne” jų šou kažkoks išskirtinis, trykštantis energija ir laisvumu. Net ir kai kam ne prie širdies dabartinis vokalistas atrodo gerai, taigi publika, iš visko sprendžiant, patenkinta. Matyt “įsižeidę”, kad ne šeštadienis, nepasirodo JUODOJI SUBAttA. Ta proga į sceną sukviečiami įvairių spec. nominacijų steigėjai, kaip minėta, šiemet padedantys “Dangui”. Gauruota ir raguota galva skelbia pirmą nominaciją – “Ferrumas” pirmojo “Velnių malūno” šešeto proga įsteigė prizą “Velnių velniui”, atitenkantį “krikštatėviui” Ugniui. “Ledo Takas” suvenyriniu velniuku primena ANDAJOS nuopelnus, Jonas Zarraza Tadui Ledui pasiūlo pramogas su “Biblijos linksmybėmis”. “Independiant” korporacija alaus dėže pradžiugina metų naujokus, o “Dangus” įvertina be velnio likusią postfolk/neoflok kategoriją, kurioje “Baltosios Gimties” prizą laimi metų sugrįžėlis WEJDAS. Tiek velniškos evangelijos.

Netrukus pasigirsta neseniai “Sutemose” girdėtos ŽALVARINIO sutartinės, kurios čia skamba gyviau ir energingiau, gal ir dėl to, kad taip priklauso geriausiai savo kategorijoje 2004-ųjų komandai. Nors publika pavargusi, kažkaip dar užtenka jėgų ovacijoms. Ši grupė jų visada nusipelno. Žinia, kad MANO JUODAJAI SESERIAI skubant iš Utenos sugedo mašina, į sceną nuveda industrinį projektą IRONWOLF13. Šiuo atveju aljansą su pagrindiniu atlikėju sudaro metų debiutantai LAUXNA LAUKSNA, taigi visumoje gaunasi visai įdomi programa. Alkoholio perteklius kai ką priverčia demonstruoti vyriškas grožybes, susirūstina Temidės žvilgsnis, kai kas iš publikos taip pat nepatenkinti, bet iš esmės ši atrakcija išblaško apsnūdimą (metas vis dėlto vėlyvas).

MJS pasirodo jau tada, kai dalis publikos pakeliui į namus, tačiau ištvermingiausieji apdovanojami už kantrybę. Deja, nesu iš jų, taigi nieko negaliu pasakyti apie “Velnių malūno 2005” finišą. Nebent tai, kad MJS albumas “Dogmatic” išties vertas dėmesio. Tai tiek velniškos kronikos. Toliau sukasi gamtos ratas, ir vos po keleto dienų įžengsim į Naujuosius. Bet ir jie netruks prabėgti, o tada velnių malūnas mals jau kitus grūdus…