“Wacken Open Air 2005” (4) – “Juodosios” scenos triumfas, legendinis sugrįžimas, troliai ir purvo vonios

Foto: Crazyte

Taip pat skaitykite:
“Wacken Open Air 2005” (1) – dangus ir žemė šešioliktos fiestos proga pateikė siurprizų
“Wacken Open Air 2005” (2) – lietus, verslas, tobulėjanti organizacija ir beveik tobula fiestos pradžia
“Wacken Open Air 2005“ (3) – atgimęs trejetas, WOA naujokai ir prakiuręs dangus

Paskutinę WOA 2005 dieną dangus susimylėjo ir pasiuntė daugiau saulės negu lietaus, nors pastaroji sugebėjo nusvilinti nosis. Kaip bežiūrėsi, tądien triumfavo ne begėdiškai besielgianti gamta, o „Black“ scena, surinkusi vieną už kitą geresnes komandas. Na, ir kitose trejose scenose pasitaikė keletas tokių. Taigi, kaip atrodo to „juodojo“ šeštadienio maratonas…

Pirmieji juoduliai – ZYKLON. Samotho vadovaujamas kvartetas susirinko iš garsių norvegų grupuočių ir išleido pora albumų. Be abejo, groja jie black metalą, gal ne tokį įdomų, kaip tos komandos, iš kurių jie atėjo, bet ir ne primityvų, kokį varo kaip apversti kryžiai dygstantys šio stiliaus atlikėjai. Vis dėlto kažko trūksta jų pasirodymui, nors muzika gana patraukli. Kai tokį pat požiūrį pareiškia ir prisiekę bleko gerbėjai, suprantu, kad iš tiesų tai turbūt ne geriausia ZYKLON diena. Bet nusiminti neverta, nes tądien tai tik 1/6 darbo šioje scenoje.

O-o-o-o, kažkas dusina… Viskas aišku, scenon iššoka penki iš JAV atsibastę smaugikai kodiniu SUFFOCATION pavadinimu. Dvimetrinis plikis Frankas Mullenas iš pažiūros labiausiai primena reperį, na, gal dar kažkiek – PRIMAL FEAR frontmeną. Bet kai anas užkriokia, netenka abejoti brutaliausio death metalo grynumu. Jau žinau, kieno tai mėgstamiausia grupė tėviškėje, tiek to, pirštais nerodysim. Tuo tarpu Wackene visą valandą pilasi ekstremalaus skambesio kruša, kuri dargi iššaukia pragariškas stumdynes prie scenos. Sakyčiau, mano ausims čia per daug šoko terapijos, bet lieku toje mėsmalėje, galbūt adrenalino pritrūko. Tai savotiška mankšta prieš toliau grosiančius įžymiuosius thrashystus. Brrrrutal madness…

Na, o tieji thrasheriai yra mūsuose jau šiek tiek pažįstami „padegėliai“ OVERKILL. Kai šieji pasirodo žalios velnio galvos fone, tampa aišku, kad pasiutėlis Bobby Ellsworthas toks pat kūdas kaip ir grupės susikūrimo aušroje prieš gerą dvidešimtmetį. O tada jau užsikuria tikra pekla. Ne imituotas gaisras anuomet nutraukė jų šou Vilniuje, tačiau dabar ne mažiau „karšta“ nuo uždegančio draivo. Veiduose atsispindinti metų našta nė kiek netrukdo jaunatviškam penketo šėlsmui, senas geras thrash metalas, beveik nepasikeitęs, džiugina minios ausis ir širdis. Šioji ne tik siūbuoja, bet ir klauso išsižiojusi, taip nuotaikingai ir dinamiškai veikia ši „naikinamoji galia“. Gausūs pirotechnikos efektai (net keista!) čia nieko neuždega. Neužmirštami naujausi „RelixIV“ gabalai, tačiau kaip gi be superinio „Elimination“? Šnekėti galima ir toliau, bet tai vargiai perteiks tą neužmirštamą įspūdį, pagaliau pamačius visą OVERKILL programą. Ir tai dar ne viskas iš thrash metalo serijos…

Gal toji galia, kuri įvardijama kaip didesnė negu reikia priešui sunaikinti, prieš tai nematoma ranka pasėjo mirtį? Tikrai ne Birutės ar Crazytės „juodas darbas“, kad tam 37 metų vyrukui WOA 2005 buvo paskutinė puota šioje žemėje. Ko gero, tai ne vienintelis tragiškas įvykis, nes mūsų „norvegas“ sakėsi matęs, kaip kitas nelaimėlis krito tampomas traukulių, kas labai priminė epilepsiją. Šis tiesiog atsidūrė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, kur nelabai kas mokėjo elgtis tokiu atveju. RIP…

Likusiems taip pat reikėjo saugotis, nes netrukus „Juodojoje“ scenoje jau triumfavo DISSECTION, galintys perskrosti ne tik kūnus, bet ir smegenis. Triumfas pagrįstas: jie išleidžia naują produktą, kurio promo perklausa buvo numatyta „Press‘os centre“. Kas dabar ką bekalbėtų apie Gothenburgo skambesį, būtent šie švedai kadaise jį „pagimdė“ ir tada taip buvo įvardijamas death metalo mišinys su Ironišku melodingumu, esant „sudvejintoms“ gitaroms. Manau, daugelis pamena jų pasirodymą Vilniuje, taigi bereikia pridurti, kad Wackene buvo viskas gana panašiai, įskaitant ir iškeltų trišakių bei apverstų kryžių hibridus scenos pakraščiuose. Ponaitis Jonas nesvaidė jų į žiūrovus, matyt, kalėjime praleisti metai, sustabdę grupės egzistenciją, nebuvo malonūs. Užtat gero death/black metalo dozė – daugiau negu pakankama. Pats misteris Nödtveidtas, turbūt paveiktas adrenalino, pasirodymo gale sudaužo savąją gitarą ir gabalais išsvaido publikai. Jei kam pataikytų į galvą, smūgis būtų ne blogesnis nei Mayhemiškų avių ar kiaulių galvų. Kita vertus, tai kur kas solidesnis suvenyras, nei būgnų lazdelės ar mediatoriai…

Tiesa, istorija su Trečiojo Reicho vėliava (minėta trečioje reportažo dalyje). Kažkas nemėgsta gėjų, kažkas – nacių. Taigi mūsiškiai neberanda jos ir vėliau suseka, kas ir kur šiąją sudegino. Prasideda tikras detektyvas: apsauginiai per raciją iškviečia policiją, kaltininkai nujaučia kažką negero ir slapstosi, kokie 10 patrulių kas valandą sukiojasi aplinkui, tautiečiai niršta ir ruošia individualų karo lauko teismą, apsauga įspėja patiems nerengti susidorojimo… Galiausiai savo pažiūrų gynėjai apsireiškia patys, abi pusės išsiaiškina, anieji sumoka už vėliavą ir stovykloje nusistovi ramybė. Na, iki kažkokio gaisro, kuris iššaukė net gaisrininkų mašiną…

Tuo tarpu „Party“ scena jau kviečia į smagų vakarėlį, organizuojamą humoristų FINNTROLL. Šiuo įvykiu susidomi ne ką mažiau žmonių negu tuo pat metu „Black“ scenoje siautėjančiais MARDUK su naujuoju vokalistu. Bet erdvė žiūrovams čia kur kas siauresnė, taigi pastarieji nebetelpa ir lipa ant tualetų, pisuarus atstojančių lovių, nusėja pylimą ir net įsiropščia į ąžuolus! O apačioje likusiems bendraminčiams savotiška atrakcija, bežiūrint į nuo „tarzanų“ headbanginimo siūbuojančius medžius. Tuo tarpu Skyrmer, Routa, Tundra, Trollhorn, Beast Dominator ir tiesiog Tapio Wilska, kurio pseudonimą atstoja „autoriteto“ masė ir tūris, skelia vieną po kito savo linksmus gabalus, kur sumišęs folkas, blekas, dar kažkas, su trolių išmintimi ir suomišku atšiaurumu. Jiems pritaria linksmai nusiteikusios minios ovacijos, mat ne paslaptis, kad troliai dainuoja gimtąja kalba. Nepaisant prasto garso, šis šou nuteikia smagiai.

Paskutiniai mohikanai thrasheriai šiemet tapo KREATOR. Kai prieš pora metų džiūgavau, kad pagaliau pamačiau šią įžymybę, tai dabar baigiu „persisotinti“. Juokauju, žinoma. Tai viena iš komandų, kurios negali būti per daug, kaip ir jai skirto laiko. Veržiamės kiek įmanoma arčiau scenos, bet ne per arti, kad neuždustume nuo tirštų dūmų, oranžinės ir mėlynos spalvos kamuoliais susiliejančių į grėsmingus violetinius tumulus. Taip, lygiai tokius, kaip Chorzowe. Dar minutė, ir Mille Petrozza su kompanija skelbia šventvagišką tiesą – „Enemy of God“. O toliau tradiciškai skamba tuzinas titulinių ir „eilinių“ beveik visų diskų kūrinių, aplenkiant tik „Endorama“. Dėl šios galima daug priekaištauti, bet geriau čia patylėti. Kaip visada, Mille šauniai bendrauja su publika, ir klausimas, ar norėtume nužudyti vienas kitą, jausdami malonumą, nieko nešokiruoja. Tai tiesiog įvadas į puikųjį „Pleasure to Kill“. Nesukelia agresijos „Extreme Aggression“ rifai, niekas nenualpsta per „Coma of Souls“, nebent apsvaigsta nuo šios kompozicijos žavesio. Yra ir kažkiek romantiškas „Renewal“, ir dinamiškasis „Violent Revolution“, ir daugelis kitų. Ir vėl tos valandos kaip nebūta, deja, bisui laiko nebėra. Kažkokia mistika su tais Kreatoriais ir jų per daugelį metų išlaikyta ypatinga aureole.

Pagaliau pribrendo momentas, kada reikės blaškytis dviem frontais, mat airių blekerių PRIMORDIAL laikas įsiterpia į legendinių ACCEPT šou. Kad pastarasis bus įspūdingas, abejoti neverta, taigi nusiteikiama pamiklinti kojas. „Seneliai“ dar turi šarmo, laukai aidi nuo kelioms kartoms puikiai pažįstamų gabalų. Jų per nepilną trisdešimtmetį prisikaupė nemažas kaupas, todėl šiai komandai skiriamos net 2 valandos. Čia įspūdingiausias per visą festivalį apšvietimas, tonos įvairiausių sinchronizuotų pirotechnikos efektų ir apskritai – tai jėga! Ar bereikia pasakoti kaip jautiesi, gyvai skambant „Helldriver“, „I Am Rebel“, „Breaker“, „Princess of a Dawn“, „Metal Heart“, „Neon Nights“, „London Leatherboys“ etc. ir viską apvainikuojant nemirtingam „Balls to the Wall“? Viduryje, per neįtikėtiną purvyną, kurio paviršiuje jau telkšo balos, tenka nužliugsėti iki „Wet“ scenos, kur siautėja juodosios jėgos. Bet ten tokia spūstis ir stumdynės, kad po keleto PRIMORDIAL gabalų anaiptol nebetraukia perspektyva čia pasilikti. Juolab, kad jie kažkodėl visai nesužavi. Išsibrauti laukan ne ką lengviau, taigi po šios dalies nuotaika subjūra. O dar laukia laidotuvės…

Šermenys prasideda po vidurnakčio ir reiškia, kad matysim vieną paskutiniųjų suomių SENTENCED pasirodymų. Ta proga „verkia“ ir dangus, pasiuntęs gausią liūtį, tačiau melodinga ir lyriška muzika nuteikia pakiliai. „The Funeral Album“ medžiaga gyvai girdima pirmą kartą. Ji graži, techniška, kruopščiai atidirbta. Per 15 metų sukurta nemažai perliukų, taigi WOA 2005 užbaigimas malonus ir kažkodėl visai ne liūdnas. Nors ilgainiui SENTENCED ne tik „suminkštėjo“, bet patapo beveik ne metalo grupe, ilgametė patirtis ir daug puikių kompozicijų ne tik žavi, bet ir kelia pagarbą. Taigi toliau belieka palinkėti vaikinams sėkmės ir kūrybingumo po kitomis vėliavomis.

Pabujoti ir palėbauti su užstalės dainų meistru Onkel Tomu suguža nemaža vokiečių armija, tačiau mūsų pastogėje susirenka visi gyventojai. Tam kartui užteks (ne)šventos evangelijos. „Jauno“ vyno purslai nuplauna sielos dulkes, o visą naktį vėl lyjantis lietus išprausia ir palapines. Rytas ne ką sausesnis, bet pirmųjų dviejų tautiečių jau laukia tolimas kelias. Brovimasis į autobusą pramankština raumenis, o Itzehoe paaiškėja, kad traukiniu nebespėsime laiku iki lėktuvo. Taigi šios kelionės transporto rūšių sąrašą dar papildo ir taksi. Netikėtai pataikome į ukrainiečio iš Odesos, trylika metų dirbančio taksistu Hamburge, mašiną. Taigi bendraujama rusiškai ir abi pusės apšviečiamos apie gyvenimo abipus sienos ypatumus. Pavyksta išvengti remontuojamo ir kamščius generuojančio greitkelio, važiuojant šalutiniais keliukais. Odesiečio patirtis dar leidžia pataikyti ir į reikiamą terminalą, ir atsisveikinama šiltai, ir tarifas neužkeliamas…

Kur dar gali mus nublokšti sugedęs laineris? Neblogai būtų į Londoną. Bet nieko daugiau neįvyksta. Net ir 3 eurai už kavą atrodo menkniekis, kai atvirame balkone grožėdamiesi kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvais, laukiame savojo skrydžio. Čia jau skamba ir gimtoji kalba, o Wackeno įvykiai tuokart atrodo tokie tolimi. Bet jie su tavimi. Nes štai dabar sėdi ir galvoji: WOA 2006, rugpjūčio 3–6 d., SUBWAY TO SALLY, DIE APOKALYPTISCHEN REITER, IN EXTREMO, SOILWORK, CHILDREN OF BODOM…