METALMANIA 2005 - skandinaviška invazija į lenkų žemes

Foto: Crazyte :: Daugiau foto čia>>
Taip pat skaitykite “…iš metalisto dienoraščio”: Brutalystas: Kaip aš gėriau ir linksminausi Metalmanijoje…

Peržvelgus ne tik keleto pastarųjų metų „Metalmania“ repertuarus, bet ir visą šio vis solidesnio festivalio istoriją, tapo aišku: šiemet atšiaurioji Skandinavija pareiškė rimčiausias pretenzijas okupuoti didžiąją sceną. Na, patys suprantat, iš 13 komandų švedams, norvegams ir suomiams priklausė net 7. Gal todėl Lenkiją iki pat pietuose esančių Katovicų uždengė gilios pusnys. Nors „Metalmania“ lyg ir vyksta pavasarį…

Sąmoningai praleisiu tą alkobuso kelionės dalį, kuri labiausiai turėtų dominti kovotojus su alkoholiu, t.y. tuos, kurie jį ypač smarkiai naikino. Reikia tik pažymėti, kad dėl vienos triukšmadarių kompanijos nebuvimo kelias vingiavo gana ramiai. Dar pasitaikė itin malonūs, tolerantiški ir paslaugūs vairuotojai, todėl buvo stojama kiek kas pageidavo, o autobuse nuolat skambėjo teisinga muzika.

Rytas nebloga čiuožykla virtusioje tradicinėje stovėjimo aikštelėje Katovicuose išaušo gana blaivus. Na, išskyrus vieną šiauliečių atstovą, kuris saulę pasveikino pro autobuso duris išvirsdamas tiesiai ant šiukšlių krūvos ir pralinksmindamas ne tik bendrakeleivius, bet ir šalimais apsistojusius latvius. Ką gi, štai kur tikras sparnuoto posakio „vodka bez piva – dengi na veter“ etalonas! Netrukus išdalinami bilietai, kurių savininkai išsiskirsto kas sau: į kabakėlius, miesto gatves, namų laiptines ar patį „Spodeką“, kuriame fiesta šiemet turėjo prasidėti jau nuo 9:00. Vardan ramaus įėjimo su grupele bendraminčių patraukiam pastarąja kryptimi, nors šį kartą prie įėjimo nėra jokios spūsties. Užtat intensyviai užsiimama kažkokios vietinės grupės promocija, kuria susidomi vienas iš mūsiškių. Toliau – įprasta bilietų, kišenių ir rankinių tikrinimo procedūra (apsauga patiki kvepalų buteliuko turinio autentiškumu, tačiau kai kam atima fotoaparato baterijas), ne toks įprastas rusų ANJ reklaminis lankstinukas vietoj lipduko ir kol kas tuštoka į Saturną panašios „lėkštės“ erdvė. Nors griausmas mažojoje scenoje išduoda, ko čia visi susirinkome.

Lengvi pusryčiai su visagale apsnūdimo nuėmėja kava padeda įgyti žvalumo, belaukiant DARZAMAT. Dabar jau aišku, kad tai šešių lenkų, užsimaskavusių po Nera, Flauros, Daamr, Chris, Spectre ir Golem pseudonimais, formacija, grojanti lyg ir sympho-black metalą, kurį įamžino dviejuose diskuose (antrasis – praėjusių metų „:Semidevilish“). Deja, negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti, nes paprasčiausiai pražiopsojau jų apie 20 min. trukusį pasirodymą, tikintis, kad įleis pro duris tiesiai į tribūnas. Kai išgirdau kažką graudint salėje, buvo jau vėlu – tas griausmas reiškė paskutinį DARZAMAT kūrinį. Ką gi, kai kas gal pamatys juos šiųmetiniame „Gotik Treffen“ festivalyje.

Pagrūmojus žioplumui, iš karto įsitaisau, tegu ir ne savame sektoriuje, laukti DIES IRAE. Yra tokiu pavadinimu grupė iš Meksikos, bet čia turėsim reikalą su dar vienais lenkais, ko gero, už anuosius žinomesniais. Bent jau tuo, kad Novy, Mauser ir Doc „titulai“ puikuojasi ne kur nors, o pačių VADER istorijoje. Ką gi, jau tris albumus išleidęs penketas užlieja death, thrash ir kitokių geležinių stilių lavina. Nors sakoma, kad padauginus komponentų, mišrainė tampa neskani, čia, matyt, gerai dozuotas kiekvieno stiliaus kiekis. Nežinia iš kur susirinkusi jau gana didelė minia pradeda šėlsmo pratybas, o mums, keliauninkams, tegu ir santūriau, tenka stebėtis DIES IRAE jėga. Ir dar kartą sukti galvas, iš kur Lenkijoje nuolat gimsta dėmesio vertos grupės.

Neužilgo prasidėjęs rusų ANJ šou greit išsklaido miražą, kurį sukėlė reklama festivalio programoje ir jau minėtas lipduką pakeitęs lankstinukas. Liaupsės pasirodo besančios turbūt pernelyg įtakingo platintojo pastangų pasekmė, nes iš tiesų šieji slavai groja nei šį, nei tą. O vilki kažkokius apsiaustus ir dėvi reperiškas kepuraites. Istorija nutyli, kodėl vis dėlto ANJ atsidūrė ant pagrindinės pakylos, kurios vertesni buvo kad ir QUO VADIS, bet vos po 4 mokyklinės grupės lygio gabalų trūkusi kantrybė palydi link užkandžių ir gėrimų kiosko, o vėliau – ant šiltos palangės. Šioji muzikėlė gal ir tinka baikerių fiestoms, dalyvavimu kuriose taip giriamasi minėtame lankstinuke. Negelbsti net pirotechnikos efektai, kurie lyg tyčia nepilnai suveikia, tarsi bylodami apie abejotiną visos programos kokybę. Verčiau pasistiprinti, besiruošiant vikingų žygiui.

Kas į jį veda? Be abejo, pirmieji skandinaviško legiono kariai, švedai AMON AMARTH. Nors matomi jau trečią kartą (bet tie kartai vis sutampa su naujo albumo pasirodymu), šieji nuolat pateikia ką nors netikėto. Šį sykį – gausią dozę geros virtuvės „Fate of Norns“ patiekalų ir įspūdingą, sinchronizuotą keturių galvų „malūnų“ sukimąsi. Na o Johano Heggo gerklė ir stotas žavi visada. Sakyčiau, vienas geriausių viking metalo pavyzdžių, nors dažnai AA stilius pristatomas tiesiog kaip death metalas (su tuo išdrįsiu nesutikti).

Toliau – iki šiol dar nematyti doom‘eriai KATATONIA. Vėl švedai. Itin pamėgę EP kalibro diskus (be šešių pilnų išleidę tiek pat pastarosios apimties). Dar įdomi detalė – vokalistas Jonas Renske anksčiau čia tvarkė ir sunkiąją būgnų artileriją. Gana lėtas ir melancholiškas skambesys leidžia ramiai apmąstyti savąją lemtį, jau penktą kartą nubloškiančią į „Metalmania“. Bet tuo pačiu ir bodėtis vienodais kūriniais. Kaip kažką čia anksčiau nuvylė OPETH kūryba, ANATHEMA metamorfozės ar antrojo TIAMAT pasirodymo blankumas, taip šį kartą asmeniškai man nutiko su KATATONIA. Keisčiausia, kad apie ją negaliu pasakyti nieko blogo, tiesiog įspūdis ne toks, kokio tikėtasi. Panašiai gavosi su CATHEDRAL Wackene. Ir dar ta įkyri mintis, kad kitąmet panašaus stiliaus kategorijoje labai norėtųsi matyti MY DYING BRIDE…

Tuo švedų invazija nesibaigia, ją tęsia kur kas nuožmesni tautiečiai – black metalą išpažįstantys DARK FUNERAL. Per dešimtmetį sukurpę mažokai velniškos produkcijos, juodųjų pakasynų dalyviai tai kompensuoja pykčiu ir pagieža dvelkiančiais išpuoliais. Frontmenas Emperor Magus Caligula, nuo Wackene matyto šou užsiauginęs nemažą „autoritetą“, blaškosi juodos drobės su grupės pavadinimu fone, o jo tipiškas bliakeriškas balselis nė kiek neišduoda šią personą kažkada buvus HYPOCRISY vokalistu. Rodos, užtenka ir nuožmumo, ir Šėtono vardo, tačiau kažko šiame pasirodyme trūksta. Kaip besuktum, WOA šou buvo įspūdingesnis ir įtikinamesnis. Tuo tarpu čia atidirbta, ir tiek. Bet bleko mėgėjams visgi šventė, kadangi pastarieji to vakaro headlinerių nelaiko „true“ kategorijos šutve.

Jau pietų metas, bet maitintis nėra kada, kadangi švedų kariauna neleidžia atsipūsti ir pasiunčia THE HAUNTED. Sako, šioji penkiukė, įsiamžinusi keturiuose studijiniuose ir viename koncertiniame diskuose, groja thrash metalą. Gal ir taip, bet modernų, hardcorizuotą ir nu-metalizuotą, kas, vienok, ne kiekvienam priimtina. Tad iš anksto teko girdėti įvairių, ir gana prieštaringų, nuomonių. Tačiau ištyrusi visus produktus, įskaitant ir naujausiąjį „rEVOLVEr“, tvirtai apsisprendžiu išgirsti juos natūroje, ir anaiptol nesigailiu, kad šieji pakeitė METAL CHURCH. Galingas „draivas“, visą minią ritmingai šokčioti priverčiantis Peteris Dolvingas ir tikrai iš koto verčianti muzika pelno dar didesnes simpatijas. Skeptikai ir toliau gali raukytis, tačiau vėliau tenka išgirsti, kad daugelio nuomonė pasitaisė, kiti bent jau buvo maloniai nustebinti. Ką iš tiesų bereikštų pavadinimas (ar vaiduoklių lankomą vietą, ar neramią prigimtį), šieji nenuoramos žino, ką daro. Ir daro tai gerai.

Ką gi, priartėja paskutinė švedų valanda, su PAIN. Šis industrinio elektroninio techno metalo pavyzdys, pateikiamas nenuilstančio darbininko Peterio Tagtgreno ir dar trijų kolegų rankomis, gana ryškiai išsiskiria iš bendro konteksto. Antra vertus, šiemet „Metalmania“ apskritai kaip niekad išsiskyrė stilių įvairove. Liejasi geriau ar blogiau žinomi ritmai, baltu bliuzonu ir plačiomis kelnėmis vilkintis Peteris nė kiek nepanašus į HYPOCRISY lyderį, tačiau publika negaili ovacijų. O tribūnoje, nors ir stipriai vėsu, nenumaldomai ima snaudulys, bet iš paskutiniųjų laukiu garsiojo bitlų koverio „Eleanor Rigby“. Nesulaukiu, bet ne dėl to, kad išeičiau PAIN dar nepalikus scenos – šiojo tiesiog nebuvo. Apmaudu, nors bendrai paėmus, šią komandą pamatyti buvo verta.

Estafetę perima Norvegija, paduodanti ne tipišką tam kraštui bliaką, o psichodelika ir alternatyviais niuansais persunktą šizofreniją, ARCTURUS pavidalu. Pakrikštijau jųjų stilių tiesiog sympho-black-schizo-opera. Įdomiausia tai, jog šiandieninėje grupės sudėtyje neberadau vokalisto Kristofferio Ryggo (Garmo), kuris dar buvo prieš pora metų pasirodžiusiame diske ir kurio pavardė dar susijusi su BORKNAGAR bei ULVER. Taigi dabar neaišku, kas ten skeryčiojosi, sukiojosi ir klūpojo, demonstruodamas čia operinį balsą, čia kriokimą, čia ausyse spengiantį cypimą. Vienok, du baltieji, du juodieji, vienas raudonasis ir šiuos visus „apjungiantis“ veidą juodai baltai išsidažęs būgnininkas raudona plaukų kupeta atrodė įspūdingai, tarsi maskarade, kaip vadinamas vienas iš keturių jų albumų. Tikiu, kad daug kas nesuprato šios muzikos, ar ši pasirodė tiesiog atgrasi, todėl nenuostabu, kad būtent tuo metu padaugėjo įstojusių į žydrųjų sąjungą (supraskit, išėjusių atsigaivinti alumi į šį kartą suręstą „barą“ „Spodeko“ prieigose ir už tai paženklintų žydromis apyrankėmis). Kai kas vis dėlto ištvėrė iki galo, tuo, beje, besistebint net patiems muzikantams.

Na, dabar tai tikras poilsis, nes daugiau nei valandą besireikšiantys TURBO veteranai su Grzegorzu Kupczyku priešakyje visai netraukia. Tegu jie ir dalyvavo jau pirmosiose „Metalmanijose“, ir diskų nuo 1982 metų išleido visą dešimtį. Vakarienė bei eilinė kavos porcija nuramina kūną ir sielą, o pastoviai šildomos palangės kažkuo primena saulės atokaitą, tokią malonią po žvarbios atmosferos tribūnose. Taigi, ramybė prieš audrą…

Toliau išmuša bene brutaliausia to vakaro valanda, kurios kaltininkai – agresyvūs britai NAPALM DEATH. Taip, šio regiono atstovai garsėja ne tik muštynėmis per futbolo čempionatus, bet ir kone du dešimtmečius skleidžiamu death/grind metalu, beveik nepakitusiu nuo tų 1987-ųjų, nuo kurių napalmo mirtimi „užkrėsta“ jau 17 įvairaus kalibro diskų. Tas pats „beprotis“ Barney prie mikrofono, tos pačios kitos keturios garsios pavardės, ir istorinis faktas, jog čia „dainavo“ vėliau į CATHEDRAL perbėgęs Lee Dorrianas. Beveik valandą „besidrabstanti“ gliti napalmo masė, bekompromisis skambesys, keletas vos kelias sekundes trunkančių kūrinių verčia ir stebėtis ilgamete ištverme bei ištikimybe brutalumui, ir tyliai šypsotis dėl tam tikros stagnacijos ir, taip sakant, „nemadingo“ stiliaus. Kita vertus, toji brutalybė kažkaip pakrauna energijos ir išvaiko visus miegus, be to, visai įdomu vėl išvysti Napalmus net po 14 metų pertraukos. Brutal madness!

Vis ilgėja pertraukos tarp grupių. Šį kartą scenoje tenka statyti keturis sostus ir tarp jų įterpti būgnų pakylą. Šiemet dar įspūdingesnis apšvietimas, bet dažnokai, bent jau tribūnose, šlubuojantis garsas verčia žavėtis pirmuoju ir būgštauti dėl antrojo, nes scenoje netrukus turi pasirodyti violončelių meistrai iš Suomijos. Taigi, jųjų rankomis kuriama klasikiniais instrumentais atliekama sunkioji muzika turi skambėti nepriekaištingai. Nenustebkit, tai iš tiesų APOCALYPTICA, kuri jau kuris laikas ne tik vėl susiradusi ketvirtąjį narį, bet ir groja su būgnininku. Iš pradžių gana ramiai vertinu tai, ką pamatysiu, nes vėlgi jau trečią kartą. Bet pasirodžius penketui ir vystantis veiksmui, vis labiau įsitikinu, kad šis šou bus išskirtinis. Ne tik dėl to, kad būgnininkas suteikia pusę grupės žavesio: apokalipsės pranašų įsijautimas, šėlsmas ir puiki naujoji muzika (šiemet jau spėta išleisti albumą „Wie Weit Apocalyptica“) tiesiog užburia. Laimei, skambesys taip pat geras, o šviesų žaismas padaro šį reginį beveik idealų. Valanda prabėga staiga, kaip vos prasidėjusi, taip ir lieku tarp realybės ir transo. Nuostabu, ką čia bepridursi…

Gresia pusvalandinė pertrauka, taigi pats laikas susitikti su kolegomis lietuvaičiais. Čia paaiškėja, kad mūsų autobusas ne vienintelis, ir dar tai, kad kai kas pradeda abejoti, ar vakaro žvaigždės „perspjaus“ APOCALYPTICA įspūdingumą. Ką gi, netrukus pamatysime. Tai užsitęsia dar ilgiau, negu skelbta, tad nekantrumas tik didėja. Pagaliau scenos šonuose deglai apšviečia ekranus, kuriuose jau projektuojamas CRADLE OF FILTH pavadinimas, pati scena paskęsta vaiduokliškai mėlynoje šviesoje, požemių balsas pristato „velniškiausią pasaulio grupę“ ir… Štai jis, nykštukinis Dani Filthas su penkiais sėbrais, nuolat lakstantis ant pakylos, kad ne taip matytųsi ryškus ūgio trūkumas. Dešimtyje diskų vis labiau vienodėjančią kūrybą pagyvina akrobatiniai triukai, monstro išpuoliai, video projekcijos, kuriose neapsieinama be nuogo kūno, kiti efektai. Praeina valanda, akys merkiasi, bet iš paskutiniųjų stebiu COF šou, puikiai suprasdama, kad jųjų honoraras dar ilgai neleis šių „velnių“ pristatyti mūsų publikai, kad ir kaip šioji norėtų. Štai jie jau išeina, o kur gi žymusis hitas „From The Cradle To Enslave“, kuriam sukurtas kruvinai pagarsėjęs klipas (necenzūruotą versiją vis tik pavyko pamatyti)? Aišku, pasigardžiavimui, tiesa, be kraujo vonios, pjaustomų riešų ir raunamų dantų, tačiau su video fragmentais ir įspūdingais žiežirbų pliūpsniais. Tegu tai bleko „klounai“, bet parodyti turi ką. Pabaiga irgi stipri!

Neįdomiausia kelionės dalis visada būna grįžimas, kuomet visi skuba poilsiauti į dušus ir minkštas lovas. Taigi apie jį kronika irgi nutyli. Prieš tašką dar skelbiama, kad kitąmet „Metalmania“ bus jau dvidešimtoji. Faktas apmąstymams visiems metams…