NIGHTRAGE "Sweet Vengeance" ir "Descent into Chaos": geras metalas nerūdija...

Kai pasižiūri, kokiais tempais įvairiuose pasaulio kampeliuose dygsta naujų metalinių grupių derlius, kartais darosi nejauku. Ne dėl to, kad neįmanoma jų visų išgirsti, bet todėl, kad pradedi būkštauti: ar užteks visoms geležimi patręštos dirvos? Net jeigu ir taip, naujų idėjų ir originalumo aruodai vis tik riboti, todėl gresia stilių kraujomaiša ir naujų klonų atsiradimas. Taigi kartais pravartu pasidairyti, ką veikia tebesančių ar jau iširusių, bet buvusių kultinių komandų nariai, susibūrę po naujomis vėliavomis. Gal iš tiesų geras metalas nerūdija…

Viena iš tokių sąjungų būtų švedų/graikų/prancūzų grupė, besivadinanti NIGHTRAGE. Kadangi vos spėjus susipažinti su senesniuoju jų darbu, pasaulį išvydo naujokas, kilo mintis iš karto juos abu ir įvertinti. Tie, kieno sielai artimi tokie vardai, kaip AT THE GATES, EXHUMATION, SEPTIC FLESH, MYSTIC PROPHECY, DISSECTION, ARTILLERY, THE HAUNTED, KONKHRA, turėtų iš karto atkreipti dėmesį į šios recenzijos herojų pavadinimą. Būtent šių grupių muzikantai nutarė „pasiautėti naktį“, ko rezultate atsirado du neeiliniai albumai – „Sweet Vengeance“ ir “Descent into Chaos”. Dabar, pasiklausius jų abiejų, tampa aišku, kad vertinti atskirai būtų kur kas sunkiau. Šie kūriniai taip papildo vienas kitą (nors juos skiria ištisi dveji metai), kad galima būtų juos pavadinti dvyniais, tiesa, ne identiškais. Abejų lyrikoje kunkuliuoja gyvenimiškos aistros, „gyvena“ realios emocijos, verda pyktis, neapykanta, keršto troškimas. Kaip ir priklauso visa tai „iškriokti“ Tomui Lindbergui, kurio stiprus vokalas po AT THE GATES laikų atsižymėjo ne vienoje grupėje. Būtų tikrai sunku apibūdinti atskirai kiekvieną kompoziciją, ir ne tik dėl to, kad per du diskus jų susidaro net 23. Bet tai net nebūtina, užtenka pasakyti, kad kiekvienoje jų išsiskiria puikūs, techniški Marioso Iliopouloso ir Gus G. gitarų rifai, nenuilstanti pikta Tomo gerklė, ne mažiau galinga ir techniška ritmo sekcijos artilerija. Galima būtų grupę apkaltinti šiokiu tokiu aukščiau minėtų komandų plagiatu ar savęs pačių atkartojimu, tačiau tai jaučiama taip neryškiai, kad galima NIGHTRAGE viską atleisti. Kita vertus, akivaizdu, jog patyrę ir techniški muzikantai čia atnešė visa, kas anose geriausio, ir ką jie patys geriausiai sugeba. Na, ne paslaptis, kad brutalumo, melodingumo, nu-metalo prieskonio ir technikos kombinacija šiandien madinga, todėl dar ir tai turėtų padėti grupei nepasimesti naujokų jūroje, o gal net atsidurti jų avangarde. Juolab, kad jos narių naujokais niekaip nepavadinsi. O ir garsioji „Century Media“ agentūra, taip sakant, bet ko nesirenka. Dar abejuose albumuose turim po puikų instrumentalą („The Howls of the Wolves“ bei „Solus“, atitinkamai), kuriuose muzikantų virtuoziškumas atsiskleidžia visu gražumu. Taigi be jokios specialios „pozos“ patariu atkreipti dėmesį į NIGHTRAGE desantą, jūsų dėmesio jis tikrai vertas.

Kadangi čia minimi albumai įrašyti šiek tiek skirtinga sudėtimi, verta paminėti jų kūrėjų pavardes, kurios turėtų jus galutinai įtikinti. Pirmajame dalyvavo Tomas Lindbergas (vokalas), Marios Iliopoulos ir Gus G. (gitara), Brice Leclercqas (boso gitara), Peras M. Jensenas (mušamieji). Antrajame pasikeitė ritmo sekcijos nariai – bosistas Henrikas Carlssonas ir būgnininkas Fotis Bernardo. Toks tas „naktinio šėlsmo“ žvaigždynas…

Vertinimas: abiejų 9/10.

„Sweet Vengeance“
2003 m. „Century Media“
Trukmė 41:44

1. The Tremor
2. The Glow of the Setting Sun
3. Hero
4. Elusive Emotion
5. Gloomy Daydreams
6. Macabre Apparition
7. In My Heart
8. Ethereal
9. Circle of Pain
10. At the Ends of the Earth
11. The Howls of the Wolves

“Descent into Chaos”
2005 m. „Century Media“
Trukmė 42:49

1. Being Nothing
2. Phantasma
3. Poems
4. Descent into Chaos
5. Frozen
6. Drug
7. Silent Solitude
8. Omen
9. Release
10. Solus
11. Jubilant Cry
12. Reality Vs. Truth